Iš esmės pritariu išsakytoms mintims, nors "kiekvienas medalis turi dvi puses" .

Kalbant apie peilių gamybą, kalvystės darbai neabejotinai reikalauja ir metalurgijos žinių, ir praktinių įgūdžių, ir atitinkamos įrangos. Tačiau ne visi tai turi ir gali turėti, tad nemenkinčiau peilių gamybos iš "svetimų" geležčių, nes pasirinkti tinkamą geležtę, ją teisingai paruošti ir "aprengti" taip pat reikia sugebėti.

Ir dar.

Įvadiniame skyriuje jau buvo minėta, kad peilių gamyba apima keletą skirtingų veiklos sričių, todėl nebūtinai vienas žmogus visus šiuos darbus privalo profesionaliai išmanyti ir pats vienas viską atlikti. Juo labiau, kad nedaug yra talentų, vienodai gerai išmanančių ir sugebančių dirbti tiek su metalu, tiek su medžiu, ragu ir oda. Kaip taisyklė, geriausias rezultatas gaunasi tada, kai žmogus daro tai, kas jam patinka ir ką jis sugeba gerai padaryti.



Peilio gamyba "nuo A iki Z" savo malonumui ar pramogai, - atskiras atvejis, kurio neaptarinėsiu, nes čia negalioja jokie reikalavimai ir taisyklės. Kiekvienas daro kaip išmano.

Bet jeigu žmogus vadina save "peiliadirbiu" - iš jo bus tikimasi atitinkamos kokybės ir meistriškumo. Viso to be žinių ir įgūdžių nepasieksi.

Kas geležčių pats nekala - neprivalo būti kalvis, tačiau apie metalus ir ypač plienus nusimanyti būtina, kadangi geležtės savybės ne mažiau svarbios už bendrą peilio dizainą ir rankenos patogumą. Atitinkamai būti tik geru kalviu-ginklakaliu irgi nepakanka, nes peilis - tai išbaigta visuma.

Pagaliau jeigu žmogus domisi peiliais, nors pats jų ir negamina,  metalurgijos ir metalotyros bent jau pagrindus žinoti pravartu. Kad suvokti, nuo ko ir kokios geležtės savybės priklauso. Tada nereikėtų "pilstyti iš tuščio į kiaurą".

Manyčiau, kad kalta vasara - daug kas atostogauja, o tiems, kas sėdi namie ar darbe prie kompo, tokiu oru tingu ne tik rašyti, bet ir galvoti...

Beskaitydamas tavo straipsnelį supratau, kad tai "būtent tai ko reikia" turiu omenyje, tuos 6 punktus aprašančius kaip reikia pasidaryti peilį. Aš suprantu, kad kai žmogus paklausia apie metalus ar gamyba ir jam yra duodamas tikrai nemažas pasirinkimas ir daugybe variantų, o galu gale jis pareiškia, kad mokėti 100Lt. už peilį tai gryna nesąmonė... Tai belieka tik viena mintis galvoje "Tai kokio velnio klausei ir prašei patarimo ?" Bėda tame, kad žmonės patys nesukonkretizuoja ko jie prašo ar net nežino ko jie nori... Čia tas pats, kas klientas ateina į batų parduotuvę ir pardavėjos paprašytu batų, o gavus daugybę pasiūlymų ir variantų galų gale išeina tuščiomis, nes pasirodo jis tikėjosi kažko kitko...

Tokiam dalykui aš už, visomis keturiomis Tik suformulavus viska ir sudėjus į vieną vietą ir tikėtis, kad nepasikartos "kvailų klausimų" yra gan beprasmiška... Žinoma ji tikrai nepakenks ir padės nevienam kuris tikrai domisi šiuo dalyku, bet kaip bebūtų gaila vis tiek atsiras tokių kurie paklaus to pačio klausimo 10 kartą...
Pripažinkim jog žmonės yra gan tingūs Todėl paklausti kitų yra daug lengviau negu susirasti pačiam ir nesvarbu, kad to paties jau klausė kitas žmogus prieš 10 min.
Kogero atsiminsiu šią frazę visą gyvenimą: "Šiame pasaulyje yra tik du dalykai neriboti. Tai visata ir žmonių kvailumas, bet dėl visatos aš abejoju" (Albertas Einšteinas)
Aš manau, kad būtent kai žmogus paklausia "kaip pasidaryti peilį ?" jam pirma reikia nurodyti tuos 6 punktus, o po to kaip jau sakei "Jei praėjus tokį pragarą vis dar "neatšoko fantazija", galim tęsti"

Paprasčiausiai, pvz. aš viskam ką parašei pritariu ir manau jog tai teisinga, tai kam kartotis ? Jei neišmanau to dalyko, nesuprantu ar nežinau atsakymo stengiuos nekišti savo nosies be reikalo O ši diskusija manau atsigaus ir prigis tik reikia šiek tiek laiko

Na atrodo pasakiau viską ką norėjau, ačiū už dėmesį

Karšta. Net diskutuoti nesinori Neabejoju, kad ir šioje temoje galima gerokai pasiginčyti, nors Jonas ir nurodė palyginus paprastus 6 žingsnius kaip pasidaryti suplotą plieninę plokštelę su medinėmis kriaunomis. Galiu pasiūlyti dar paprastesnį variantą, kaip gauti panašų režultatą: turguje iš dieduko nusipirkti seną ploščią dildę ir ant to paties "šmirgelio" neskubant, vis įkišant į kibirą su vandeniu, suformuoti nuolydžius. Va ir gatava geležtė

Jonai, perskaičius straipsio ižangą supratau kad norėjai pasakyti: Jūs čia visi idijotai, o aš afigienas cpecas. Tuo aš jum, vaikučiai papasakosiu kaip viską reikia daryti. Didžiausia klaida -maišot 'peiliadirbystę' ir 'peiliakalystę'
Skaitant toliau pasirodo kad vistik turit humoro jausmą, ir galit rašyti normaliai. Nors nemanau kad jūsų nurodytu peilio gaminimo būdu pasinaudos bent vienas žmogus, darantis pirmajį savo peilį. Yra daug paprastenių būdų nuo kuriu IHMO, reikėtų ir pradėti.
O kad žmogus darantis pirmajį peilį nenori tam skirti didelės sumos - natūralu. kam bus smagu išmesti 200 litų, jei neišku ar išvis kasnors gausis? Mano manymu pirmą peilį žmogus turėtų daryti iš belekokio mikšto plieno, tam kad igautų bent kokios patirties, ir galų gale suprastų : taip daryti negerai, reikia rimtesnių medžiagų ir didesnių pastangų.

Pritariu Mindaugui : )
Pagaminti suplota plienine plokstele ir peili yra du skirtingi dalykai : )
Ploksteliu as pagaminau jau keleta bet pavadinti savo ploksteles peiliais sazine neleistu : )

Na taip, diskusija Jonas N rimtą užvedė... Iš dalies pritariu Jono N mintims, tačiau šiek tiek ir paprieštarausiu, - prisiminkime mūsų vaikystę > tie kurie iš mūsų gimė ir augo šviesaus proletariato šalyje prisimins, kad vaikystė buvo 'užimtas' metas - įvairūs būreliai (aviamodeliavimo, konstravimo, staliaus, šaltkalvio, automobilistų, etc.), ėjimas pas tėvus į darbovietes - pramonės įmones...mes nuo vaikystės turėjome sąntykį su technika, 'juodais darbais', pramone. Aš asmeniškai buvau staliaus pameistriu, lankiau keturis technikos būrelius, buvau įsitraukęs iki pat kokių 14-15 metų; 'Moment' klijai buvo deficitas, kuris puikiai klijuoja; bet man niekad nebūtų kilus mintis pilti tuos klijus į maišą ir dėtis ant galvos...nes buvo užimtumas, mokytojai kuriais norejosi sekti. Todėl nemanau, kad turėtume baisiai pykti, kad vaikis nemoka naudotis 'bulgarke' bet nori pasidaryti peilį iš lingės -> jis nesusidūręs dar su metalo apdirbimu, o apie elektros įrankius galbūt girdėdavo - neliesk, užmuš! Kita vertus, jaunimas mėgsta pasipuikuoti - gal draugas atsinešė dieduko darytą peilį 'iš lingės' ir vaikis taip pat tokio užsimanė...tiesa, pliusas jam, kad nors savom rankom užsimanė jį pasidaryti.
Taip pat manau, kad Linux yra teisus sakydamas, kad pirmi peiliai turi būti iš minkšto plieno - nereikia didelės pinigų sumos, ir apdirbti lengviau, atrasti savitą darbo su metalu ir medžiu stilių...ir supratimą apie darbus.

Į mokymus ko?
Kolegos kitoje temoje jau rašė, kad sugebėjimas pasigaminti plokščią gelžgalį su aštria briauna nedaug teturi bendro su peiliakalyste ir dar mažiau su peilininkyste, kurios pažinimas prasideda visai kitur.

Peilis - tai įrankis, sukurtas konkrečiai paskirčiai.
Ar įrankis patogus, ar jis gerai atlieka savo funkciją, ar jis patvarus - suvokiama ne gamybos metu, o naudojantis (viena nuospauda ant nuosavo delno yra vertingesnė už tūkstantį svetimų žodžių) ir dar geriau - naudojantis keliais skirtingais, bet panašios paskirties įrankiais.

Visa tai taikytina ir plienų, iš kurių pagamintos geležtės, pažinimui.
Teorinės metalotyros žinios padeda lengviau pažinti plienus, palengvina suvokimą kas nuo ko priklauso ir kodėl konkretaus plieno geležtė turi tokias, o ne kitokias savybes.
Tačiau visiškai nebūtina žinoti plieno cheminę sudėtį, jo gavybos ir gamybos būdus, ir juo labiau - mokėti pačiam kalviškai apdoroti plieną, kad pažinti plieno mechanines savybes.
Tam, kad mėgėjiškai pažinti peilių gamyboje naudojamus plienus, užtenka žinoti plieno pavadinimą ir turėti pakankamai naudojimosi peiliais iš įvairaus plieno patirties. Įskaitant ir galandimo patirtį.

Ir tik kai jau žinai koks ir iš kokio plieno (ir kodėl būtent toks, o ne kitoks) turi būti tavo peilis, tuomet galima pagalvoti ir apie gamybą.
Tik šiais laikais peiliakalystė, deja - ne pats geriausias peilių gamybos būdas. Yra ir paprastesnių, ir lengvesnių. Jeigu žinoma galutinis tikslas - turėti patogų ir patvarų peilį su iš anksto numatytomis savybėmis.

Tad mano giliu įsitikinimu, jeigu jau organizuoti švietėjiškus mokymus apie peilių gamyboje naudojamus plienus, tai pradėti reikėtų nuo naudojimosi peiliais įgūdžių ir ypatybių. O visą kitą - po to.

Mokytis galima tiek Jono, tiek Vlado metodais. Žinios neprapuls. Bet iš tų poros prisilietimų prie kalvystės, kuriuos turėjom, supratau, koks tai nelengvas amatas Žinios reikalingos, bet dar labiau reikalinga patirtis ir įgudimas. Neužtenka vieną kartą pastuksenti per įkaitintą spyruolės galiuką. O mokytis geriau su minkštu plienu. Hau.

Būtent, amatas! Ir juo labiau, kad kalvystė - tai specifinis amatas, kuriame peiliakalystė tėra tik dar siauresnė specializacija. Kalvių yra daug, o peiliakalių - vienetai.
Kiekvienas kalvis gali nukalti peilio geležtę. Nusikalti geležtę galima ir nebūnant kalviu. Tik klausimas - kokia bus tos geležtės kokybė? Ir ar tas, kas ją kalė, turi supratimą kokia ji turėtų būti?
Iš to, ką man teko matyti įvairiose parodose, mugėse ir kalvių festivaliuose sprendžiu, kad supratimą turi nedaugelis...

Aš visiškai pritariu, kad kalvystės ir peiliakalystės, kaip peilių gamybos sudedamosios dalies, pagrindų pažinimas yra naudingas. Bet kaip jau minėjau, tai tik siaura ir specializuota sritis.

Bet kokia mokymo programa pradedama nuo bendrųjų pagrindų ir tik po to gilinamasi į atskiras sritis.

Todėl kalbant apie peilių gamyboje naudojamus plienus, pirmiausia prasminga pažinti tai, ką siūlo šiuolaikinė metalurgija, o po to jau rinktis bei gilintis, ką iš tos pasiūlos ir kaip galima kalti.

Štai pavyzdys, kaip geležtės kalamos iš perlydyto ir tikslingai supjaustyto X12MФ plieno:

http://talks.guns.ru/forummessage/189/672742.html

Darbo daug, savybės ypatingos, kaina taip pat.

Geras būtent peiliakalio darbo pavyzdys, kai geležtės ne šiaip išplojamos iš "kas papuolė po ranka", o tikslingai iš tam tikros rūšies plieno "išspaudžiama" tai, ką sudėtinga (ar kol kas neįmanoma) padaryti kitais būdais.

Siūlyčiau atkreipti dėmesį ir į apgalvotą geležčių geometriją, kuri ne mažiau svarbi (asmeniškai manau, kad net svarbesnė) nei plienas, iš kurio jos pagamintos.

Tikrai taip - nemokant atpažinti peilio paskirties ir neturint darbo peiliu įgūdžių, sudėtinga įvertinti vieno ar kito peilio "gerumą". Bet viso to galima išmokti.
Peilių bandymai priklauso nuo peilių paskirties. Pvz. nėra prasmės virtuvinius peilius duoti bandyti kariškiams, o kovinius peilius - namų šeimininkėms. Todėl išbandyti ir palyginti kasdienio naudojimo, turistinius ar medžioklinius peilius ypatingų sąlygų nereikia. Juolab, kad tokių bandymų įdirbis pasaulinėje peilininkų bendruomenėje yra jau nemažas.

Suvokdamas kaip plačiai ir giliai su įvairiomis sritimis yra persipynusi peilininkystė, kol kas neįsivaizduoju, kaip pirmojo peilio gamybos metu net ir paviršutiniškai visą tai "užkabinti".
Žinant ribotas žmogaus galimybes įsisavinti naują informaciją, gausis arba padrikos nuotrupos, arba savaitinis teorinis seminaras...

Na, o peiliai - kaip meno dirbiniai, tai jau atskira ir aukščiausio lygio kategorija.

Kolegos, jūs ginčijatės dėl to paties dalyko Tik prieinate iš skirtingų pusių. Geras peiliakalys turi išamanyti ir peilio naudojimo įpatumus ir plienų savybes. Apie sugebėjimą plienus apdirbti net nekalbu. O nuo ko pradėti mokslus - nuo peilių studijų ar nuo kalvystės- jau skonio ir galimybių reiklas Vistiek reikės susipažinti su abiem sritim. Na, o per vieną pamoką to niekaip neišmoksi. Geriausiu atveju iš apvalaus strypo padarysi plokštelę ir apdailinsi su kampiniu šlifuokliu...

Pažystu vieną žmogu , kuris išgirdęs teiginį, ar net fakta, visada perfrazuoja savaip, ko pasekoje anas pašnekovas supranta kaip pastarojo nesutikimą su teiginiu ir tada prasideda aršus pokalbis apie ta pati, bet kažkur po 2-3 valandų diskusijų prieinama išvados, kad buvo šnekėta apie ta pati tik iš savos varpinės.
Tokias diskusijas reiktų perkelti prie stalo ir bonkės.

Is esmes peiliai kaip eilerasciai.
Parasyti gali bilia kas ir net kazkam tai gali patikti.

Ir be abejo galima save vadinti poetu ar peiliadirbiu kaip kam patinka.
Pritarsiu Vladui, kiek peiliu teko ciupineti per visokias parodas ,dazniausiai pakila klausimas ar autorius pats nemato ir nesupranta ar tesiog kitus uz mulkius laiko, ar tesiog mano kad ir taip yra gerai .
O is esmes koks skirtumas ?

Męs diskutuojame, o diskusijos tikslas dažniausiai ir būna aptarti klausimą visapusiškai.

Dėl "gerų peiliakalių" akivaizdu, kad jie privalo išmanyti. Mano pamąstymai labiau orientuoti į mėgėjus ir šiaip besidominčius, nes temos autorius

tad jeigu teisingai suprantu, kalba eina apie pažintinę programą platesnei auditorijai, o ne tik mokymus peiliakaliams.
Iš čia ir klausimas - ką pradedančiam peilių mėgėjui pirmiausia reikia žinoti apie peilių gamybai naudojamus plienus?

Žiūrint filosofiškai - skirtumo jokio, nes kaip teigia kinų išmintis: "visa, kas yra, turi pagrindą būti...".

Pagalvojau, kad būtų prasminga perfrazuoti klausimą kolegoms: 

ką pirmiausia norėtumėt žinoti apie peilių gamybai naudojamus plienus?

Ir išgirsti jūsų nuomonę.

Man asmeniškai visada rūpi klausimas, kiek atspari lenkimui (stangri) yra geležtė t.y. po kiek cm į šonus ji gali 'vaikščioti' ir nelūždama bei nesulinkdama sugrįžti į pradinę padėtį; ir tai norėčiau sieti su gamybai nadojamu plienu. Didžiausią įspūdį paliko to rusų kalvio apie kurio gaminamus peilius kalbėjome per mokymus (vardo neprisimenu) peilio testai - jis sveria 50 kg. ir abiem kojomis užlipęs ant geležtės padėtos tarp dviejų knygų...

O jeigu geležtė išlaiko pvz. tanką nelinkdama?
Nes praktiškai, standumas yra reikšmingas plonoms geležtėms, kurių pritaikymas gana ribotas. Dažniausiai tai būna lankstūs žuvų dorojimo arba virtuviniai peiliai.
Kitais atvejais geležtės lankstumas yra "blogis". Nors atrodo standi geležtė įspūdingai.

Užbėgdamas "už akių" prieštaravimams, siūlau pasvarstyti logiškai, kas yra svarbu:
apkrovos dydis, kurį išlaiko peilio geležtė nenulūždama?
ar kiek geležtė išlinksta prieš nulūždama?

Ir jeigu lanksti ir nelanksti geležtės išlaiko vienodą apkrovą, kokia nauda, kad prieš nulūždama geležtė išsilenks lanku?

Super!!!, - noriu tokios geležtės -> žiauriai patikimas dalykas.

Gal ne taip suformulavau klausimą, bet puikiai pataikiai - man norėtusi kažkaip susieti šiuos du dalykus t.y. tarkim žinoti, kad 10cm geležtė iš Sandvik 12 C 27plieno linkdama į šonnus po 4 cm., atlaiko pvz., 50 kg apkrovą; tuo pačiu nelūždama ir sugryždama į pradinę padėtį be pakitimų. Tada aš žinodamas tokias ribas galiu, kaip čia pasakius 'labiau pasikliauti' peiliu. Dėl manęs gali geležtė ir nelinkti, bet pvz., ar įmanoma susieti plieno markę, grūdinimo laipsnį (Rockwell) ir geležtės išlaikomą dinaminę apkrovą t.y. kad galimą būtų pasakyti, - va geležtė iš U8 plieno, grūdinta ir atleista iki 60 HRC bei atlaiko dinaminę 80 kg apkrovą?

O kam realiai reikalingas toks perteklinis patikimumas? Be to, žinant metalo stiprumo ribas, tokia geležtė bus labai stora.

Jie ir yra susiję, tik norėjau pabrėžti, kad standumas tėra sudedamoji geležtės stiprumo savybė, ir jo nereikėtų sureikšminti.

Daugelis testuotojų daro esminę klaidą - lenkia geležtę nematuodami lenkimo jėgos ir fiksuoja tik lenkimo kampą. Žiūrint tokius testus susidaro klaidingas įspūdis, kad lanksčios geležtės yra tarsi geresnės, nes linksta ir ne iš karto nulūžta. Tačiau standumas nėra tolygus lankstumui. Viena geležtė lengvai linksta ir lūžta nuo nedidelio krūvio, kita gali linkti mažai, bet ir nulaužti ją sunkiau.

Aplamai imant, stiprumas priklauso ne vien nuo plieno rūšies, bet ir nuo sandaros. Tą patį plieną skirtingai apdorojus gausim skirtingą stiprumą. 

Kalbant apie metalus, buvau pagaminęs peili iš 9XC puikus metalas, po kaulų kapojimo galima buvo skustis, bet prie mėsos nelipo, jai kokia gysla ar riebalas reikėdavo pavargti, kad atpjauti. Bandžiau ir obliavimo peilius daryti, per šakas rėždavo puikiai, bet medienos švarumas nekoks.

Geležtės lankstumas labai mažai susijęs su plienu. Jis pagrinde priklauso nuo geležtės storio. Visi puikiai žinome kaip linksta 0.1mm skutimosi peiliukas ir kaip linksta (tiksliau nelinksta) 4 mm geležtė pagaminti iš to paties plieno ir tokio pat kietumo.

O štai maksimali geležtės šoninė apkrova priklauso nuo plieno atsparumo ribos (ir geležtės storio žinoma), kuri savo ruožtu beveik tiesiogiai priklauso nuo kietumo. Patikslinu, kad kalbame apie statines, o ne dinamimes apkrovas (akrova kilogramais, o ne smūgiu). Daugumos kokybiškų legiruotų peilinių plienų atsparumo riba prie 60 HRc yra apie 3000 MPa (arba ~30000 kg/cm2). Tačiau plienai turi būti netrapūs (nepergrūdinti).Dabar jau galima suskaičiuoti geležtės max apkrovą.

Pvz. „Kalvio ir knygų“ testas. Atstumas tarp geležtės atramų (tarp knygų) 16 cm (nes tokią „konstrukciją“ malkinėje radau). Geležtės skerspjūvis pavojingiausioje vietoje 3.2 x 10 mm (mano AEB-L full tangas, vieta kur prasida ašmenys). Skaičiuoju tik tokią siaurą geležtės dalį, nes ašmenys staigiai plonėja, o ploni ašmenys vidurį geležtės stiprumo lenkiant nepriduoda. Atsiverčiu seną gerą žinyną ir nesunkiai suskaičiuoju, kad „kalvis“ galėtų sverti ~130 kg. Žinoma, čia yra ribinė apkrova, kurią pasiekti jokiu būdu nerekomenduojama. Bet ~110 kg vis tik ryžausi išbandyti praktiškai. Įlinkį, tiesa, neišmatavau, nes labai jau nepatogu prisiriesti viena koja ant geležtės stovint. 

Žinoma, išbandžiau ir RWL įsodinamą geležtę, kuri kaip tik ant 16 cm „stovo“ tilpo. Bet ji storesnė, plienas kietesnis taigi 110 kg įspūdžio nepadarė nei man, nei geležtei.

Jei plieno kietumas būtų 55 HRc, tada atsparumo riba apie 1800 Mpa ir „kalvis“ jau galėtų būti tik ~78 kg. Beje, Damasteel teigia, miltelinių plienų (suprask- RWL-34) stiprumo riba prie 63 HRc yra apie 5000 Mpa (nors šiuo skaičiumi aš abejojiu). Šiuo atveju sulaužymo apkrova ~217 kg.

Ačiū Tomai, va tokios standartizacijos aš ir norėjau -> dabar viskas daug aiškiau. O kaip paskaičiuoti laminato geležtės (pvz., Mora 2080) iš Triflex plieno apkrovas?

Lenkiant geležtę ar bet kokį panašų daiktą centrinis sluoksnis lieka nepakitęs (neutralus), viena geležtės pusė tempiama, kita gniuždoma. Didžiausia apkrova tenka būtent labiausiai nuo neutralaus sluoksnio nutolusiam metalui, kitaip sakant pačiam geležtės paviršiui. Triflex plieno centras yra kietesnis, o išorė -minkštesnė, bet dėl minėtų priežasčių centrinis sluoksnis neturi didelės įtakos lenkimui ir jei skaičiuosim, kad visas geležtės skerspjūvis yra išorinio sluoksnio kietumo, paklaida bus nedidelė. Tuo labiau, kad paklaida į gerają pusę.
Pagrindinė problema – triflex‘o išorinio sluoksnio kietumas. Man jo rasti nepavyko. Gal kas žinot?
Jei kietumo sužinoti vis tik nepavyks, parašykit bent geležtės storį ir plokščios dalies plotį ties ašmenų pradžia. Storio riekia gan tikslaus, nes didėjant storiui, geležtės ribinė apkrova didėja kvadratu.

Pas Triflex - zoninis grūdinimas:

Mano matavimais išorinis sluoksnis tik apie 40 HRC

Moros laminatais dirbu antri metai. Pasirodo ir ledo grąžtu Mora Ice Pro seniai naudojuosi. Nežinojau, kas gamintojas. Geras, kokių 10 ekečių galima išgręžti nesušilus. Dar negalandau. Peiliai sferiniai.
Artimiausiom dienom atidarau sezoną.

Tai, kas ne į temą, perkelta čia.