Grįžtant prie ypatumų.

Kas bent kiek susipažinęs su peiliadarystės principais, žino, kad pagrindinis „pjovimo“ savybes (ir ne tik jas) užtikrinantis cheminis elementas plieno sudėtyje yra anglis . Kuo jos daugiau - tuo geriau. Jeigu anglies plieno sudėtyje yra mažiau kaip 0,3% - plienas „nesigrūdina“, taigi ir peilių gamybai netinka.

Kaitinat ruošinį žaizdre, pliene esanti anglis „išdega“. Kuo ilgiau kaitinama, tuo juntamesnis šis procesas. Todėl kalant peilio geležtę iš mažaanglių plienų, ruošinį būtina kaitinti kuo trumpiau ir kalti kuo greičiau. O tam jau reikia kalviškų įgūdžių meistriškumo.



Kaitinant vyksta ir kitokie termocheminiai procesai, kurių metu į plieną difuzijos būdu patenka degančiose anglyse esantys elementai. Iš „gerųjų“ – anglis , iš „blogųjų“ – siera (S). Dėl to, kalant peilius, kaitinimui naudojamos specialios kalviškos anglys (kuriose sieros ne daugiau 0,4%) arba koksas. Dar geriau kaitinimui naudoti medžio anglis ar dujas, kuriose visiškai nėra sieros. Tačiau reikėtų prisiminti, kad naudojant dujas, pliene išdeganti anglis nei kiek nekompensuojama difuzijos būdu, nes dujose anglies taip pat nėra.

Kita svarbi taisyklė – neperkaitinti ruošinį.

Kuo plienas karštesnis, tuo jis plastiškesnis, taigi ir kalti jį lengviau. Tačiau įkaitinus virš 900* C pliene pradeda greitai „augti“ kristalai (dėl stambios kristalinės sandaros plienas tampa trapesnis) ir jų smulkinimui vėliau teks gaišti laiką ruošinį papildomai atkaitinat ir prakalant šaltuoju būdu.

Todėl optimali geležtės kalimo temperatūra – 700-850* C. Prie tokios temperatūros kai kurie legiruoti plienai kalasi gan sunkiai. Bet, kaip žinia, „kiekvienas medalis turi dvi puses“.

Taigi, skirtingai nei „juodojo metalo“ kalvis, peiliakalys ne tik turi mokėti meistriškai formuoti plieną, bet privalo suvokti, kokie plieno sandaros pasikeitimai vykstą kaitinant ir kalant ruošinį bei skirti tam ypatingą dėmesį.

Visiškai bereikalingai mano pateikiamą informaciją priėmi kaip kritiką. Sąmoningai pradėjau atskirą temą, kad ji nesisietų su mokymais. Juo labiau, kad mokymų temoje parašiau savo nuomonę:

Aš nesu kalvis ir neturiu pakankamų kalvystės įgūdžių, taigi neturiu jokio pagrindo kritikuoti mokymus.

Peiliakalystę galima sąlyginai skirstyti į rekonstrukcinę (kai dėmesys skiriamas kalviškų technologijų ir gaminių istoriniam autentiškumui) ir į modernią (tikslas - šiuolaikinis funkcionalus peilis-instrumentas arba peilis-meno kūrinys).
Tai, apie ką rašau šioje temoje, liečia būtent moderniąją peiliakalystę.
Metalo gaminiai, savo forma panašūs į peilius, kokius kala ir mugėse parduoda dauguma kalvių, su peiliakalyste neturi nieko bendro.

Nesutiksiu, nes lingės atveju - skirtumas yra. Tinkamai iškalta lingė turės naujas savybes, o apdorota šaltkalviškai - ne. Apie tai jau rašiau pirmoje šios temos žinutėje.

Jeigu Hamletas būtų ne Danijos princas, o peiliakalys, jo garsioji frazė šiandien skambėtų taip: „Kalti ar nekalti? Štai kame klausimas!“

Juokas juokais, bet tęsiant pasirinkimo temą, pasvarstykim rimtai, kokiais atvejais yra prasmė ar net būtinybė kalti, o ne gamintis geležtę šaltkalviškai.



Dažniausias atvejis, apie kurį minėjo ir kolega Jonas N būtų performavimas. Kitaip tariant, kai plieno ruošinys yra tokios formos, kad iš jo geležtės „neišdroši“. Pvz. spyruoklės gabalas, guolio apkaba, vožtuvas ir pan., kuriuos reikia tiesinti, tempti bei kitaip formuoti.

Tačiau čia dar yra pasirinkimas: iškalti plokštelę ir toliau geležtę "drožti" šaltkalviškai, ar iš karto kaldinti geležtę. Pasirinkimas manau priklausytų nuo peiliakalio kompetencijos lygio.

Kitas, sudėtingesnis atvejis, kai plieną būtina kišti po kūju – mechaninis plieno sandaros pertvarkymas ir atitinkamai savybių keitimas. Tai gali būti tiek homogeninis plienas, tiek ir kompozitinis (bulatas, damaskas).



Paketavimą, laminavimą ir geležtės suvirinimą iš skirtingų plienų galima būtų išskirti atskirai, nors tai irgi aukštos kvalifikacijos reikalaujantys darbai, kurių be žaizdro ir kūjo – nepadarysi.

Kas dar? Lyg ir visi atvejai.

Kalto metalo paviršiaus faktūra - ne kalimo tikslas, o tik pasekmė. Be to, nelygumus ir juodinimą galima padaryti ir nekalant. Jeigu to reikia.

Jeigu mes kalbam ne apie kalvystę bendrai, kur kiekvienas dirbinys parodo kalvio meistriškumą, o apie peiliakalystę, tai sąvoka "dekoratyvinis peilis" būtų tolygi sąvokai "dekoratyvinis obuolys" sodininkystėje.
Nes peiliakalys visų pirma gamina funkcionalų įrankį, o kalvis gali gaminti ir nefunkcionalų, bet įmantrų ar menišką dekorą.

Darant aprašytu būdu, iš lingės kalta geležtė bus žymiai blogesnė (trapesnė) nei "šmirgeliuota" be kalimo.
Tam ir reikalinga peiliakalio patirtis ir suvokimas, kad iš paprastos lingės "išspausti" papildomą plieno plastiškumą ir smulkesnę metalo mikrostruktūrą. T.y. "pagerinti" lingės savybes. O ne jas pabloginti.

Klaidingas požiūris dėl dviejų priežasčių:
1. Kaltiniai peiliai neprivalo turėti storesnę geležtę.
2. Netgi jeigu pentis yra stora, ašmenų zona - plona. Reiškia nesaugant ruošinio nuo išdegimo, arba reikia kalant palikti storesnę plieno atsargą ties ašmenimis, kad po to papildomai šaltkalviškai nuimti išdegusį sluoksnį (kam tada kalti?), arba ašmenys liks "išdegę" (nuanglinti).

Ech, kaip norėčiau, kad visiems kalviams tai būtų paprasta ir aišku...

Čia gera mintis - sumodeliuoti ir vizualizuoti kalimo eigą.

Prisegu priede .pdf formatu.

 Šiame paveikslėlyje labai geros natūralios spalvos, tik laipsniai nurodyti Farenheitais:

 Įdomumo dėlei sudėliojau akimi lengvai pastebimus temperatūros spalvos pasikeitimus (pagal Celsijaus skalę):

Pridursiu, kad kaip jau buvau minėjęs, optimali plieno geležtėms kalimo temperatūra yra 700-850*C. Tai vyšniniai-raudonos spalvos diapozonas, kurį nesudėtinga kontroliuoti, nes virš 800*C įkaitęs plienas pradeda iš vidaus "šviesti" raudonai. Šis efektas paaiškinamas tuo, kad maždaug nuo 800*C atominiame lygmenyje pradeda išsiskirti fotonai, t.y. šviesa. Iki šios temperatūros kaisdamas plienas kaičia spalvas, bet neapšviečia šalia esančių daiktų.

Pilkas plienas būna tik iki pirmo kaitinimo, o kai paviršius apdega, jis atrodo juodas.

Dėl apšvietimo įtakos spalvoms esi visiškai teisus - saulės šviesoje, netiesioginėje dienos šviesoje, prieblandoje ir tamsoje tos pačios temperatūros metalo spalva atrodo skirtingai. Lygiai kaip ir skirtingos temperatūros esant skirtingam apšvietimui gali atrodyti panašiai.

Pvz. 450*C tamsoje, 475*C prieblandoje, 525*C dienos šviesoje ir 600*C saulės šviesoje atrodo beveik vienodai - tamsiai bordinė.

Paskutiniame paveikslėlyje spalvos pagal temperatūra sužymėtos taip, kaip jos matomos netiesioginėje dienos šviesoje pvz. žaizdro šešėlyje. Nors kaip minėjau, nuo 800*C metalas pradeda raudonai švytėti net ir būdamas degančiame žaizdre. Pasižiūrėk, kaip ji atrodo tavo kampe ir pagal tai gali pasikoreguoti kitas temperatūrines spalvas.

Apie optimalią kalimo terperatūra jau rašiau: kaitinti ne daugiau 900*C. Tai galioja visiems plienams, jeigu norima, kad plieno sandarą nepablogėtų ar nereikėtų jos vėliau koreguoti papildomu termo-mechaniniu apdorojimu.

Dėl grūdinimo atrašiau temoje apie "Plieno terminį apdorojimą".

Uddeholmo temperatūrų lentelę jau buvau įkėlęs. Joje panaudota ši spalvų paletė. Nors mano supratimu spalvos joje parodytos ne visai tokios, kokios yra iš tikrųjų. Tačiau temperatūrų ir spalvų aprašymas - atitinka.

Paviršinis išdegimas - smulkmena, juo labiau, kad paviršių nesudėtinga papildomai įanglinti (pvz. pakaitinus ruošinį metalinėje dėžutėje su smulkia medžio anglimi ir soda ).

Kaitinant virš 900*C blogai yra tai, kad vaizdžiai tariant - didėja plieno grūdėtumas. Atitinkamai blogėja geležtės mechaninės savybės.
Grūdėtumui sumažinti po to teks geležtę prakalti "šaltai" ir daryti daugiapakopį normalizavimą.

Kitą vertus, žemesnės kaip 1050*C guolis yra trapus ir tiesinti jį reikia labai atsargiai, kad neskilinėtų.
Taigi kiekvienu konkrečiu atveju kalvis pats sprendžia kaip jam geriau kalti - vargti su nekaliu ruošiniu ar vargti normalizuojant struktūra.