Žinau, tik kad "bulatas" yra UHC (Ultra High carbon Steel), tai logiškai "parabulat" turėtų mažiau anglies turėti

Bulato gavimo technologija sudėtinga, reikia daug rankų darbo įdėti. Nedaug meistrų jį gali išlydyti. Todėl brangu ir nelabai populiaru.

Pabandysiu paaiškinti paprastai ir kiek tai įmanoma nesigilinant į metalotyrą - šį plieną (парабулат=волновая=уральская узорчатая) gauna tam tikru režimu termiškai ir mechaniškai apdorojant elementarų anglingą įrankinį plieną (Х12МФ; D2 ir pan.) taip, kad suardoma ir pakeičiama plieno kristalinė gardelė (poeutektidinės struktūros pakeitimai).
Išėsdinus tokiu būdu apdorotą plieną, jo paviršiuje matosi banguotas ir į bulatinį panašus raštas. Iš čia ir pavadinimai парабулат-pseudobulatas arba волновая сталь-bangų plienas.
Dėl pakeistos metalo struktūros plieno savybės kažkiek pasikeičia ir peilininkystės prasme pagerėja, tačiau nieko stebūklingo.
Net ir niekaip papildomai neapdorotą įrankinį plieną gerai nupoliravus ir išėsdinus, jo paviršiuje silpnai, bet irgi matysis "parabulato" raštas. Tik kas iš to.

O nepopuliarus ši būdas dėl to, kad pagrindinė tokios technologijos problema - tiksliai atgaminti ir pakartoti metalo apdorojimo režimą.
Kiekviena kartą plienas gaunasi šiek tiek kitoks.
Čia panašiai kaip su kopūstų raugimu būna - tai menulis ne toks, tai vėjas ne iš tos pusės ir kiekviena bačka - skirtingo skonio...

Aplamai imant, tai bulatų tema, ko gero, pati prieštaringiausia metalurgijoje - "du meistrai ir trys nuomonės"

Objektyvesnė greičiausiai "outsource-inė" nuomonė

Tony, teks kelių pas rusų kalvį Pampuchą ieškot Naudingose nuorodose pasižiūrėk, ten buvo filmukas įdėtas, kaip jis bulatą lydo ir peilio geležtę iš jo nukala. Na, pačio lydimo ten nedaug, bet truputį paaiškina ir parodo bulato lydinį, o paskui jau geležčių gamybą.

Rašto sutankėjimas prie ašmenų - tai ir yra "teisingo" damasko požymis.

Dalį komentarų dėl plieno pirkimo perkėliau į naują temą Prekybos forume.

Bulatas, damaskas dabar jau nebeapsimoka. kai gali geležtę iš cpm154 arba s30v užsisakyti už mažesnę kainą negi toks peilis parduotuvėje, tai prasmės vargti nėra. Juo labiau kad jei kalbėti apie Pampucha tai jis vienintelis daro nerudyjantš damaską ir bulatą. bet kaina apie 1 500 lt už peilį.

Kazkur skaiciau, kad yra technologija galinti sukietint viduriniuosius plieno sluoksnius pageidaujamame gylyje, magnetinio lauko pagalba
+++++++++++++++++++
Panašu į technologiją pinigams išvilioti. o dėl kieto vidaus ir minkštos išorės(jei kam reikia kad peilis būtų lengvai sulankstomas ir braižytusi) tai tam yra senai atidirbta texnologija - laminatas.

"Toks didelis, o pasakomis tiki..."
Kai sekanti kartą susibėgsim, duosiu tau peilį iš gero Kirpičiovo bulato - galėsi namo pasiėmęs pats išbandyti.

Reiktų temą naują kurti - pasakos ir padavimai

Kirviui?..
Be to, pataisykite jei klystu, bet ar HRC 72 nėra Rockwell'o skalės maksimumas kalbant apie plienus?

Su tokiu kietumu geležtė subyrėtų kaip stiklas..

Šitoj temoj betrūksta tik Vasilijaus iš Kalifornijos, vat tada tai būtų čia greitai sudėti visi taškai ant bulato ir jų gamintojų O ant damasko tai išvis

Jų kirvių deklaruojamas kietumas - 60-62 HRC.

Pradėkim nuo to - o kokį bulatą reikėtų pripažinti "aukštos kokybės"?
Nes bulatai būną labai įvairūs tiek pagal savo struktūrą, tiek ir pagal savybes. Netgi iš to pačio liejinio taikant skirtingą apdorojimo režimą galima nukalti visiškai skirtingų savybių geležtes. Kai meistras žino ką ir kaip reikia daryti.

Na, o "normali" kaina yra ta, kurią pirkėjas sutinka mokėti.
Žinant bulato gamybos technologiją, jo savikaina gaunasi gan didelė, jeigu Meistras kritiškai vertina savo gaminius ir "išbrokuoja" viską, kas gavosi "savaime" ir ko jis nenorėjo.
Gaminantys iš bet ko, kas "išvirė" tigelyje, išlaidų turi mažiau ir savo gaminius gali parduoti pigiau. Nors tas "pigiau" irgi labai sąlyginis.

Peiliams čia nurodytas mikrokietumas. Tai ne tas pats, kas tradiciškai matuojamas bendrasis plieno kietumas. Vaizdžiai kalbant, plieną galima palyginti su betonu - cemento ir smėlio mišiniu. Matuojant kietumą tradiciniu būdu, matuoklio prizme spaudžiama į betono mišinį ir nustatoma kiek jis kietas. O mikrokietumas - tai tik smelio krislelių kietumas. Bulatą galima palyginti su plastelino ir smėlio mišiniu - minkšta masė ir kieti intarpai. Minkštas pagrindas užtikrina plastiškumą ir smūginį atsparumą, o kietos dalelės - pjauna ir nedyla (kol neišplėšiamos iš plastelino). Bendras bulato kietumas kaip taisyklė būna žemas - apie 45 HRC. Nors kai kurie šiuolaikiniai bulato gamintojai daro ir "kietą" bulatą.

Čia ir glūdi daugumos klaidingas įsitikinimas, kad bulatas turi "kokybę"

Bulatas turi savybes. Geras meistras pagal užsakymą gali padaryti bet kokias norimas savybes. O kitais atvejais bulatas turi tas savybes, kokias savo nuožiūra padarė jo gamintojas. Arba kokios gavosi savaime.

Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog tai ir yra bulato įpatybė - būti nestandartizuotu.

S30V, RWL34 ar UHC plienai yra standartizuoti ir plienas parenkamas priklausomai nuo pageidaujamų savybių: reikia atsparaus korozijai ir dilimui - imam S30V, reikia atsparaus korozijai ir subalansuotų mechaninių savybių - imam RWL34, o jeigu atsparumas korozijai nerūpi - imam UHC.

Bulato atveju - viskas priešingai. Pirmiausia apsisprendžiam kokių savybių reikia, tuomet imam sudedamąsias dalis, kraunam į tigelį, lydom, kalam, grūdinam ir gaunam tai ko norėjom.

Arba negaunam...

Todėl bulato peilis visada bus brangesnis už lygiai tokias pat savybes turintį peilį iš pramoninio plieno.

Atitinkamai "kokybės-kainos" santykis bulatui iš principo negali būti pritaikytas, nes kaip minėjau, bulatas neturi "kokybės". Tik "kainą" ir savybes (kurias žino tik gamintojas).  

Ir nepamirškim reklamos ir marketingo įtakos Jei prieš eilinį pilietį padėtume 4-5 vienodos formos peilius iš skirtingų plienų, ir pasiūlytume pasirinkti patikusį, tai jo pasirinkimas greičiausia būtų atsitiktinis. O jei padėje peilius pasakytume, o va šitas - iš bulato. Kaip manot, koks būtų pasirinkimas ?

Pokalbis apie mikro-vaizdus perkeltas į atskirą temą.

Gal reikejo deti prie legendu ?

Bulatinis plienas – tai ypatingas plienas, apie kurį prirašyta įvairių legendų. Apie šį plieną žino daugelis. Pirmosios žinios apie bulatinį plieną atkeliavo iki mūsų iš Aleksandro Makedoniečio žygio į Indiją (~2300 metų nuo mūsų dienų). Kaip tik Indija yra bulatinio plieno tėvynė. Iš jos į Rytų šalis veždavo šio plieno gabalus (~0,9 kg) svorio. Indijos meistrai jau daug amžių žinojo kaip apdirbti plieną ir nukalti kardus. Bulatinis plienas yra ypatingai stiprus ir nerūdyja, nors jame nėra legiruojančių elementų. Jo gamybos būdas buvo atrastas atsitiktinai, nežinant pačios esmės. Indijoje bulatinio plieno kardus gamino įvairių spalvų: žalios, mėlynos, baltos, šilkinio ornamentuoto audinio. Ornamentai buvo būdingi bruožai bulatinio plieno kardų. Bulatinio plieno gamybos paslaptys buvo kruopščiai saugomos. Tik keletas centrų Rytų šalių valstybėse gamino bulatinį plieną. Ypač tuo garsėjo Sirijos miestas Damaskas. Čia iš Indijos atvežto plieno gamino ginklus. Damaske padaryti kardai patekdavo į Afrikos valstybes – Ganą, Malį ir kt. Vėliau pavadinimas „damaskinis plienas“ tapo kaip apibendrinantis bulatiniam plienui. Bulatiniai kardai visuomet buvo labai vertinami. Tokio kardo vertė buvo lygi geriausio dramblio kainai. Jeigu bulatinio plieno kardo ornamentas (piešinys) buvo žmogus, tai tokio kardo kaina buvo didesnė negu dramblio. Europiečiai su bulatiniu plienu susipažino dar Romos imperijos laikais (t.y. maždaug prieš 2000 metų). III amžiaus pradžioje bulatinių kardų kalimas paplito Vakarų Europoje. Tačiau po 700 metų gamybos paslaptis buvo užmiršta (pasimetė).

Kas tai yra bulatas – geležis ir anglis ir nieko daugiau. Svarbu, kad abu šie elementai būtų labai gryni, specifiškai kalama ir aušinama. Bulatinis plienas yra daugiaanglis (1,3 ... 1,5% C). Lėtai ataušinus susidaro cementito perteklius, kuris ne ištirpsta kaip esti paprastame pliene, bet lieka pakibusioje būsenoje. Cementito sluoksniai apsitraukia lėtai auštančia minkšta geležimi. Taigi, esant metale daug anglies, kas suteikia metalui kietumą, bulatinis plienas tuo pačiu išsaugo didelį tąsumą ir tamprumą. Kadangi bulate yra trapaus cementito sluoksneliai, tai kalti bulatinį plieną reikia labai atsargiai. Kūjo smūgiai turi būti lengvi ir daug kartų įkaitinama tik iki raudonumo. Perkaitinus bulatas neteks savo svarbiausių savybių ir charakteringo rašto. Bulatinio plieno gamyba labai imli, ilga ir reikalauja didelio meistriškumo.

http://www.mechanikas.mf.ktu.lt/T450M926/plienas.htm

Tiesos čia parašyta daugiau, nei legendos, tik kad viskas sumalta į krūvą...