Lenktinis vienašmenis peilis i šveicarų armijos ekipiruotę buvo įtrauktas 1886 m., kaip sudėtinė "virtuvinių" įrankių dalis, kartu su šaukštu ir katiliuku. Atsuktuvas šautuvui išardyti tuo metu buvo atskiras įrankis. Tačiau po trijų metų buvo įvestas naujas šautuvo modelis ir karinė vadovybė ta proga nusprendė visus būtiniausius įrankius sugrupuoti vienoje vietoje - kareiviškame peilyje. Taip atsirado 1890 m. kareiviško peilio modelis, turintis savyje peilio geležtę, ylą, atsuktuvą ir skardinių atidarytuvą, nes tuo metu armijoje buvo įvestas ir skardinėse konservuotas maistas. Taigi šveicarų armijos kareiviškam peiliui jau virš 100 metų.
Šveicarų Vyriausybė XIX amžiuje ginklus ir peilius armijai užpirkdavo Vokietijoje, pas garsiuosius Zolingeno meistrus, nes tuo laikotarpiu Šveicarija buvo agrarinė valstybė ir savo pramonės praktiškai neturėjo. Tačiau nežiūrint į tai, jaunas šveicaras Karlas Elseneris (Carl Elsener), nusprendė būti geriausias peilių meistras Šveicarijoje. Keletą metu savo žinias bei įgūdžius tobulinęs pas tuo metu Europoje geriausius prancūzų ir vokiečių meistrus, 1884 m. jis įsteigė nuosavą peilių gamybos ir remonto įmonę (dabartinė "Victorinox AG"). Siekiant gauti karinį užsakymą, Elsenerio iniciatyva 1890 m. buvo įkurta Šveicarų meistrų-peilininkų asociacija, vienijanti 25 meistrus, kurie pradėjo gaminti tokius peilius, kokius šveicarų valdžia pirkdavo Zolingene - didelius lenktinius, su medinėmis kriaunomis, kur kartu su pagrindine geležte buvo komplektuojamas atsuktuvas, skardinių atidarytuvas ir yla.
Tačiau kaip besistengė šveicarų peiliadirbiai, jų peiliai nors ir nenusileido kokybe vokiškiems, buvo brangesni, todėl neilgai trukus asociacijos nariai bankrutavo arba užsiėmė kitokiu verslu. Ir tik vienintelis Elseneris, visokeriopai palaikomas savo šeimos, tęsė pradėtą veiklą. Atkaklaus triūso dėka Elseneris pasiekė tokio kokybes/kainos santykio, kad 1891 m. pagaliau gavo šveicarų armijos užsakymą kareiviškam peiliui. Šis Elsenerio pasiekimas paskatino ir kita įmonę Paul Boechat & Co (vėliau pervardinta į "Wenger SA" - jos direktoriaus, o vėliau ir sąvininko Teodoro Vengerio garbei) pradėti lenktinių peilių gamyba, o 1893 m. - gauti karinį užsakymą. Nuo tada ir iki dabar šveicarų armija pilnai aprūpinama tik šveicariškais peiliais. O kad išvengti trinties tarp skirtinguose kantonuose įsikūrusių įmonių, šveicarų valdžia 1908 m. leido abiem gamintojams savo gaminius žymėti valstybiniu ženklu - "Kryžius ant skydo", taip užtikrindama abiejų gamintoju lygiateisiškumą. Nuo to laiko Victorinox peiliai vadinami "original" (tikras), o Wenger - "genuine" (tikrasis). Užbėgant įvykiams už akių, čia galima pridurti, kad 2005 m. Viktorinox nusipirko Wenger įmonę, bet produkcija ir toliau atskirai tebegaminama su dviem senais prekiniais ženklais.
Bet vėl grįžkim i praeitą amžių. Kad išsilaikyti konkurencinėje kovoje su kitais meistrais, Elseneris nuolat tobulino ir modifikavo savo gaminamus peilius, papildydamas juos naujai sugalvotais instrumentais. Taip atsirado lenktinis peilis su pjūkleliu, su žirklėmis ir t.t.. Šiems peiliams buvo duodami vardai: "Kadeto", "Studento", "Fermerio".
1897 m. Elseneris užpatentavo atnešusio jam šlovę ir finansine sėkmę peilio modelį Nr.205 - "Karininko sportinis peilis".
Šis peilis buvo mažesnis už kareivišką ir žinoma lengvesnis. Su kriaunomis iš dirbtines medžiagos - fibros. Be to šis peilis papildomai buvo komplektuojamas antra mažesne geležte ir kamščiatraukiu, taigi viso - šešiais instrumentais. Ir nors valdžia neskubėjo įtraukti jo į amunicijos sąrašus, karininkų tarpe peilis tapo populiarus, todėl užsakymų Elseneriui netrūko. Su laiku "Karininko" peilis buvo modifikuojamas. Kaip minėjau, 1909 m. ant peilio kriaunų atsirado emblema,
1923 m. visi peilio instrumentai imta gaminti iš nerūdijančio plieno,
1937 m. kriaunoms naudojama fibra buvo pakeista į tuomet modernų celuloidą,
1942 m. buvo įvesta šiuolaikinė skardinių atidarytuvo forma,
1951 m. buvo modernizuotas butelių atidarytuvas ir vietoj nikeliuotų atsirado aliuminines pertvarėlės, 1961 m. pakeistas kriaunų tvirtinimo būdas (ne kniedėmis, o vidiniais kaiščiais) ir pridėtas lankstas grandinėles užkabinimui (ar rankosaičio pririšimui),
kol galiausiai 1968 m. lankstas buvo pakeistas metaliniu žiedeliu ir peilis pilnai įgijo dabartine standartinio "Spartan" modelio (Nr.1.36 03) išvaizdą.
Panašiai kito ir kareiviškas peilis:
1908 m. medį ant kriaunų pakeitė fibra ir atsirado įspausta emblema,
1951 m. peilio dydis kiek sumažintas, kriaunos suplonintos, o vietoj galinės kniedės įstatytas vamzdelis (pasaitui praverti),
1954 m. vietoj vamzdelio įstatytas cilindriukas,
bet labiausiai peilis buvo pakeistas 1961 m., kuomet vietoj kriaunų atsirado ištisinės lieto aliuminio raudonai dažytos ir grotelėmis rantuotos rankenos plokštelės, naujo dizaino instrumentai ir peilis tapo per pus lengvesnis, nei buvo 1891 m.,
nuo 1965 m. aliuminis nebedažomas raudonai ir paliekamas natūralios sidabrines spalvos,
1980 m. raudonai-baltai nuspalvinama emblema, kuri iki to būdavo tik bespalvis atspaudas. Toks "Soldier" (Nr.0.86 10.26) yra ir dabar.
Dar trumpai apie "Vikctorinox" pavadinimo kaitą. 1909 m. savo mirusios motinos Viktorijos garbei Elseneris įmonę pervardino i "Victoria", taip atsidėkodamas už jamsuteiktą paramą bei pagalbą, kadangi veiklos pradžioje, kol verslas Karlui sekėsi sunkiai ir jis buvo ant bankroto ribos, motina už savo pinigus supirkdavo sūnaus pagamintus peilius ir vėliau išstatydavo juos pardavimui šeimyninėje skrybėlių parduotuvėje. Motinos parama padėjo Karlui išlaikyti įmonę ir šiuo metu įmonės veiklai vadovauja jau penktoji Elsener šeimos karta.
O 1921 m. pradėjus peiliu gamyboje naudoti nerūdijantį plieną - "inox" (pranc. - inoxidable), šis pavadinimas buvo pridėtas prie esamo "Victoria" ir taip gavosi visiems žinomas "Victorinox".
Kelios naujienos:
125-tų firmos įkūrimo metinių proga "Viktorinox" nusprendė "atgaivinti" pirmąji, 1890 m. pavyzdžio Šveicarų armijos kareiviško peilio modelį:
Nuo 2008 m. Šveicarų armijoje įvestas naujo pavyzdžio kareiviškas peilis, kuris pakeis 1961 m. pavyzdžio modelį Nr.0.86 10.26
