Kaip nurodyta Asociacijos įstatų 4.1. punkte, reikia raštu pareiškti norą tapti asociacijos nariu (prašymo formą atsiūsime el. paštu) ir sumokėti stojamąjį mokestį (įnešant 150 litų į Asociacijos sąskaitą).
Jūsų prašymas, po asmeninio pokalbio su Asociacijos valdybos nariais, bus apsvarstytas artimiausiame valdybos posėdyje ir apie priimtą sprendimą bus pranešta 5 darbo dienų laikotarpyje.

Medžioklinio peilio, kaip ir bet kokio kito įrankio naudojimas labai priklauso nuo jį naudojančio žmogaus įgūdžių ir pomėgių. Tai, kas gerai ir patogu vienam žmogui, nebūtinai bus taip pat gerai ir patogu kitam. Juo labiau, kad nudirti ir išdarinėti šerną, visai ne tas pats, kas kiškį. Todėl medžiokliniai peiliai būna įvairūs. Skiriasi jie tiek savo konstrukcinėmis ypatybėmis, tiek ir medžiagomis iš kurių buvo pagaminti. Ir šie skirtumai gali būti kardinalūs.
Tokia ilgoka įžanga yra būtina paaiškinti, jog nėra vienareikšmio atsakymo į klausimą, koks medžioklinis peilis būtų tinkamas visiems atvejams ir kiekvienam medžiotojui, nežinant kokie žvėrys bus dorojami ir kaip medžiotojas įpratęs (moka) tai daryti.
Pavyzdžiui vieni medžiotojai kailį pjauna ir dirią tik ašmenimis, kiti pjaudami kailį linkę naudoti tam specialiai skirtą rėžtuką ant peilio penties. Dirdami kailį ar odą, vieni labiau mėgsta nuožulnesnį geležtės nusmailėjimą, kiti - statesnį. Panašiai yra ir su geležtės metalo kietumu: kai kam parankiau dirbti su minkštesnio plieno peiliu ir dažniau perbraukti per ašmenis galąstuvu, kiti nemėgsta galąsti peilį žverienos dorojimo metu ir todėl renkasi kietesnio plieno peilius su patvaresniais ašmenimis. O kur dar sąnarių narstymas ir kaulų kapojimas, kai pirmu atveju patogesnis mažesnis ir siauresnis peilis, o antruoju - ilgesnis ir sunkesnis.
Patyręs medžiotojas rinkdamasis peilį į visą tai turėtų atsižvelgti ir pasirinkti tokį, koks jam asmeniškai atrodo labiausiai tinkamas. Na, o turintiems mažiau patirties galime patarti tik tai, kas daugumos medžiotojų nuomone yra daug maž universalus medžioklinis peilis: 10-12 cm geležtė su aiškiai išreikštu ašmenų nusmailėjimu (pakilimu), pagaminta iš atsparaus rūdijimui plieno, užgrūdinto 55-58 HRC kietumu. Atsparaus rūdijimui plieno rūšių yra keletas ir ypatingos reikšmės rūšis neturi, nes svarbiau, kad geležtė būtų užgrūdinta teisingai - nei per minkštai (nes ašmenys išsilankstys ar greitai atšips), nei per kietai (nes ašmenys gali ištrupėti). Dar pravartu žinoti, kad iš to paties plieno pagamintos geležtės grūdinimo kokybė pas skirtingus peilių gamintojus neretai labai skiriasi.
Kaip tinkamas pavyzdys galėtų būti amerikiečių klasikinis medžiotojų peilis Buck Vanguard arba Lietuvoje gaminami GIKO peiliai.
Bet tai peiliai patogūs darinėti šernams ir stambiems kanopiniams, o smulkiems žinduoliams ir paukščiams yra gaminami ir visai kitokie peiliai.
Kad galėtume patarti konkrečiau iš kokių peilių verta rinktis, reikėtų žinoti kokiems gyvūnams ir kaip darinėti bus naudojamas peilis, o be to - kokia turėtų būti maksimali peilio kaina. Kadangi kaina taip pat daug ką apsprendžia.

Laguiole ir kitais Prancūzijos gamintojų peiliais prekiauja IĮ Olivje suvenyrai, kurios parduotuvė randasi Vilniuje, Ozo g. 25 (Ermitažo II aukšte).
Parduotuvės darbo laikas: nuo 10 iki 20 val. visomis savaitės dienomis.

Atsižvelgiant į anglies ir legiruojančių priedų kiekį, homogeniniai plienai skirstomi į įvairias grupes - angliniai, mažaangliai, mažai legiruoti ar visiškai legiruoti. Europinėje žemyno dalyje virtuviniai peiliai kaip taisyklė gaminami iš visiškai legiruotų plienų (kai kitų metalų priedai lydinyje sudaro daugiau nei 2,5%). Tie patys plienai naudojami ir nebrangių medžioklinių peilių gamybai. Sąlyginai tokie plienai vadinami „nerūdijančiais", nors iš tikrųjų taip nėra, nes rūdys - tai geležies korozijos pasekmė, o pagrindinė plieno sudedamoji dalis yra geležis.

Tam, kad sumažinti plieno koroziją, pridedama chromo ir kitų atsparumą korozijai didinančių metalų. Kiti legiruojantys priedai dedami siekiant pagerinti plieno mechanines savybes (stiprumą, plastiškumą, atsparumą dilimui etc). Įtaką korozijai turi ir likutinės geležies priemaišos, pvz. siera, todėl pradinė žaliavos kokybė bei lydimo technologija taip pat turi įtakos plieno kokybei. Peilio pjaunančioms savybėms turi įtakos ir anglies kiekis plieno sudėtyje. Jeigu anglies yra mažiau kaip 0,20%, tokio plieno neįmanoma gerai užgrūdinti, t.y. terminio apdorojimo būdu pagerinti kai kurias mechanines plieno savybes, ir atitinkamai - neįmanoma gerai pagaląsti. O kai lydinyje anglies yra virš 2%, toks lydinys jau vadinamas špižiumi ir taipogi netinka peiliams gaminti (išimtis - milteliniai plienai, kur anglies gali būti 2% ir daugiau).

„Legiruotų nerūdijančių plienų" grupei priskiriama virš 120 plieno rūšių, bet peilių gamybai tinka tik dešimtadalis, o pramoninėje gamyboje naudojamos vos kelios rūšys. Daugelis metalurgijos pramonę vystančių šalių turi savo plienų rūšis ir jų žymėjimo sistemą. Labiausiai paplitusios yra Vokietijos (DIN), JAV (AISI), Rusijos (GOST) ir Japonijos (SUS) žymėjimo sistemos. Neretai peilių gamyboje naudojamas ir Švedijos bei Prancūzijos gamybos plienas. Lyginant šias žymėjimo sistemas būtina turėti omenyje, kad panašių savybių, bet skirtingų gamintojų plienai savo sudėtimi gali skirtis, tad toks palyginimas yra tik apytikslis.

Nesigilinant į plieno sudėti, legiruotų plienų rūšis sąlyginai sugretinti galima taip: 

 Pirmo stulpelio pirmas skaičius - plieno sudėtyje esančios anglies šimtosios procento dalys. Kuo didesnis skaičius - tuo geresnis plienas peilių gamybai. Pvz. AISI sistemoje seka būtų tokia: 420, 425, 440A, 440B, 440C, 154CM.

Palyginkime Jūsų nurodytus Beem ir BergHOFF firmų peilius.

BergHOFF peiliai iš „Concavo" serijos pagaminti iš plieno 18/10 T304 t.y. 18% chromo ir 10% nikelio bei papildomai stabilizuota titanu, kas prilygtų pagerintam AISI-420 rūšies plienui.

BEEM peiliai „Chromeline", "Star Line" bei "Profi-Pom" pagaminti iš vokiško plieno 1.4028, kuris atitinka AISI-420.

Lyginant tik plienų sudėti, BerHOFF plienas atsparesnis dilimui ir korozijai, tačiau anglies kiekis abejuose kritiškai mažas- apie 0,20%, tad išskirtinėmis pjovimo savybėmis šie plienai nepasižymi ir peiliai atšips greičiau, nei pavyzdžiui pagaminti iš AISI-440A lygio plieno.

Nebent geležčių grūdinimas būtų atliktas labai tiksliai ir su kriogeniniu atšaldymu, kas žymiai pagerina tokio plieno (AISI-420) mechanines savybes. Tačiau išsamios informacijos apie plieno terminio apdorojimo procedūras šių peilių gamintojai nepateikia.



Atsakant į klausimą iš kokio lydinio peiliai geriausi, reikėtų atsižvelgti į Jūsų norą nusipirkti peilius Kaune, t.y. apsiriboti tais gamintojais, kurių peiliais šiuo metu prekiaujama. Deja, bet geresnių (nei Jūsų nurodyti) peilių su ištisine metaline rankena nei į Kauną, nei aplamai į Lietuvą prekybininkai kol kas neveža. Yra kiek aukštesnio lygio Vokiečių firmos Zwiling J.A.Henckels peiliai ("TWIN Select" serija), bet žymiai brangesni ir jais prekiaujama tik Vilniuje.

Iš to, kas yra mažmeninėje prekyboje, siūlytume atkreipti dėmesį į Victorinox virtuvinius peilius (pvz. rinkinį „5.1153.11") bei į Fiskars virtuvinių peilių seriją „Cuisine" ar „Chef de luxe". Šių peilių rankenos ne metalinės, tačiau gerai priderintos, taigi pakankamai higieniškos, o geležtės pagamintos iš švediško plieno „Sandvik 12C27", kuris prilygsta AISI-440A. Jame yra apie 0,6% anglies, geležtės užgrūdintos iki 57 HRC, tad peiliai puikiai pjauna ir gerai galandasi. O be to, švediška geležies rūda garsėja savo grynumu, tad plieno lydiniui reikia mažiau legiruojančių priedų ir atitinkamai toks lydinys pigesnis. Lyginant su kitais europietiško dizaino peiliais, šio plieno peiliai pagal kokybės-kainos santykį kol kas yra geriausi, kokius galima laisvai nusipirkti Lietuvoje.

Victorinox virtuviniais peiliais Kaune prekiauja:

"Lajona" Prekybos centras "Senuku", Draugystes g. 8 k.

"Lajona" Prekybos centras "Molas", Barsausko g. 66 a

"Lajona" Prekybos centras "Mega", Islandijos pl. 32

"Sangaida" HoReCa, Kaunakiemio g. 40, tel. 37323802

"Skonio magija" Vytauto pr. 93, tel: 37222617

Fiskars peilius galima įsigyti didžiuosiuose prekybos centruose arba internetu:

„Cuisine“

http://www.ginalas.lt/

http://pigu.lt/

http://www.viskassodybai.lt/

„Chef de luxe“

http://pigu.lt/

http://www.viskassodybai.lt/

http://www.geri-irankiai.lt/

Volkov Dmitrij Vladimirovič - peiliu gamintojas iš Pavlovo miesto, esančio Nižnij Nogorod srityje, Rusijoje. Šiuo metu jis vadovauja savo įkurtai bendrovei „Damasko ašmenys" (ООО "Дамасский клинок"), kuri gamina palyginti nebrangius medžioklinius ir turistinius peilius bei įvairius peilių rinkinius dovanoms pagrinde iš anglinio damaskinio plieno. Plačiau apie šio gamintojo peilius galima pasiskaityti bendrovės svetainėje.

 

Mūsų nuomone, šio gamintojo peiliai pagal „kokybes/kainos" santyki yra labiau dekoratyviniai, nors pati peilių konstrukcija pakankamai funkcionali (jeigu kam patinka toks dizainas ir jeigu naudotojas mokės tinkamai prižiūrėti geležtę iš anglinio damaskinio plieno bei rankeną iš sunertos beržo tošies).

Išilginis griovelis ant peilio geležtes (rus. „дол“) – tai ilgaašmenių ginklų konstrukcinio elemento liekana. Griovelis gali palengvinti geležtę bei padidinti geležtės tvirtumą ir stangrumą tik tuomet, kai geležtė yra pakankamai ilga ir stora, o abipusiai simetriškai nukalti grioveliai – atitinkamai platūs ir gilūs. Tik tuomet pasireiškia dvitėjo tvirtumo ir atsparumo efektas (Medžiagų mechanikos pagrindai).
Kitu atveju griovelis, ypač kai jis siauras ir vienpusis (koks įprastai daromas ant šiuolaikinių peilių geležčių), tėra dekoratyvinis elementas, neturintis praktinės įtakos nei peilio svoriui, nei geležtės tvirtumui.
Praktinė griovelio nauda pasireiškia kitaip.
Pavyzdžiui jakutų etniniuose peiliuose, kur geležtės skerspjūvis yra kalto formos, plačiojoje plokštumoje per vidurį griovelis išrėžiamas tam, kad sumažinti pjaunamos mėsos prilipimą (bei prišalimą žiemą) prie ištisinės plokštumos. Dėl tos pačios priežasties (kad pjaunamas produktas mažiau liptų prie plokščios geležtės) eilė plačių nuožulnių griovelių (skersai geležtės) daroma ir ant kai kurių virtuvinių peilių.
Teoriškai, griovelis gali būti naudingas grūdinant storas peilių geležtes. Staigiai vėsinant įkaitintą ruošinį, ploni ašmenys atvėsta greičiau nei stora pentis, dėl ko atsiranda vidinė metalo įtampa, galinti peilio geležtę išlenkti ar sukelti įtrūkius. Todėl kai kurie peiliadirbiai išilgai penties iškala ar išrėžia nuožulnų griovelį, kad ir storoji geležtės dalis vėstų greičiau bei vienodžiau. Tokiu pat būdu buvo bandoma sumažinti vidinę metalo įtampą pilnai kaldinant geležtės ruošinį kalvėje.
Na, o pramoniniu būdu gaminamuose peiliuose, tam tikrų formų geležtėms griovelis daromas siekiant vizualiai paįvairinti geležtę bei sužadinti asociacijas su ilgaašmeniais ginklais. Tačiau nei su peilių palengvinimu, nei su geležtės sutvirtinimu tai nėra susiję.

Nuorodų į lietuviškus tinklalapius apie kaulo ir rago apdorojima bei inkrustacija neturime.

Informacijos rusu kalba rasite čia:

http://bibliotekar.ru/krasota/24.htm

http://www.samodelki.net/rog.php

http://tdnt.org/article.php?id_artic=33&year=2008

Metalo stiprumas – tai sąvoka, reiškianti bendrą metalinio gaminio atsparumą įvairioms mechaninėms deformacijoms nesuyrant, o kietumas - pasipriešinimas kito kūno fiziniam poveikiui nesuyrant lokalioje poveikio vietoje. Kalbant supaprastintai, kietumas, kaip ir standumas ar tamprumas, - tai tik viena iš metalo mechaninių savybių, apibūdinama atsparumu tam tikram poveikiui.

Kad išsamiau paaiškinti šių sąvokų skirtumus, vertėtų prisiminti Medžiagų mokslo pagrindus ir kai kuriuos terminus.
Pradėkime nuo to, kad fizinės medžiagų savybės, apibudinančios medžiagų atsparumą, vadinamos mechaninėmis medžiagų savybėmis. Medžiagų savybės priešintis jas ardančiam jėgų poveikiui vadinamos mechaniniu atsparumu. Mechaninis atsparumas nustatomas mechaniniais medžiagų bandymais, kurie atliekami specialia įranga deformuojant tam tikros medžiagos gaminį.
Deformacija - tai įvairių jėgų veikiamo gaminio matmenų ir formos kitimas. Yra dvi deformacijos rūsys: tamprioji ir plastinė.
Tamprioji (grįžtamoji) - tokia deformacija, kai jėgoms veikiant, gaminio matmenys ir forma pasikeičia, tačiau joms nustojus veikti, deformacija išnyksta, t.y. gaminys atgauna pirmykščius matmenis bei formą. Plastinė (liekamoji) deformacija tokia, kai jėgoms nustojus veikti, matmenys ir forma lieka pakitę.
Stiprumas – išorinių jėgų veikiamos medžiagos geba priešintis deformavimui nesuyrant.
Standumas – išorinių jėgų veikiamo gaminio geba išlaikyti matmenis deformacijų ribose.
Tamprumas - medžiagos geba atgauti pirmykščius matmenis ir formą, kai pašalinama apkrova.
Plastiškumas - medžiagos geba deformuotis nesuyrant, kai veikia apkrova ir išlaikyti pakitusią forma, kai apkrova pašalinama.
Trapumas - medžiagos savybė suirti nesusidarant pastebimoms plastinėms deformacijoms.
Tąsumas - medžiagos geba priešintis susidariusio plyšio plėtimuisi. Reikia skirti tąsumą nuo plastiškumo.
Smūginis tąsumas - geba priešintis suirimui veikiant smūginei apkrovai, t.y. staiga didėjančiai apkrovai.
Kietumas - medžiagos geba priešintis kito kietesnio kūno (indentoriaus) įspaudimui ar įrėžimui ir nesuirti lokaliame deformuotame tūryje.

Kietumas nėra atskira medžiagos fizinė konstanta (pvz., kaip medžiagos lyginamasis svoris, tankis ir pan.). Tai atitinkama forma išreikštas medžiagos mechaninis atsparumas, atitinkantis tam tikrą deformacijos ir įtempių būvį, panašiai kaip atsparumas tempimui, gniuždymui, sukimui ar pan. Tačiau kietumas yra svarbus įrankinių plienų (kurie labiausiai paplitę peilių gamyboje) mechaninis rodiklis, nes praktiškai nusako atsparumą kontaktiniams įtempimams įrankio darbinėje briaunoje ir todėl neretai vartojamas kaip bendrinis medžiagų stiprumo sąvokos analogas. Tačiau peilių atžvilgiu tai nėra visai teisinga, nes priklausomai nuo peilio paskirties, ne mažiau svarbios gali būti ir kitos geležtės metalo savybės, pvz.: plastiškumas ar smūginis tąsumas.
Kietumo bandymai nuo kitų medžiagų mechaninių savybių bandymų skiriasi tuo, kad juos atliekant deformuojamas ne visas bandinio turis, o tik nedidelė jo dalis. Kietumas nustatomas pastovia jėga ir greičiu spaudžiant į bandomojo metalo paviršių atitinkamos formos antgalį. Priklausomai nuo matavimo būdo - rutuliuką, kūgį ar keturbriaunę piramidę. Iš indentoriumi padaryto įspaudo matmenų galima spręsti apie medžiagos kietumą. Kuo metalas kietesnis, tuo veikiant tai pačiai jėgai indentorius padarys mažesnį įspaudą. Ir atvirkščiai, kuo metalas minkštesnis, tuo įspaudo skersmuo ar gylis bandinio paviršiuje bus didesni.
Medžiagos kietumas yra išreiškiamas masės dimensija kG/mm2 arba jėgos dimensiją, kur 1 kG ≈ 10 N ir 1 kG/mm2 ≈ 10 MPa, 100 kG/mm2 ≈ 1 GPa. Yra sudaryti standartai kietumo nustatymui ir jų palyginimo lentelės. Kietumas žymimas raide "H". Po raides H einantys simboliai, raidės ar skaičiai žymi būdo pavadinimą, naudojamos apkrovos dydį ir pan. Pavyzdžiui, žymėjimas 250 HB reiškia kietumo dydį, nustatytą Brinelio metodu (į tiriamą medžiagą įspaudžiamas grūdinto plieno rutuliukas), 252 HV – Vikerso (į paviršių įspaudžiama keturbriaunė deimantinė piramidė, kurios viršūnės kampas - 136 0).

Klausime nurodytu atveju – 55 HRC - kietumas nustatytas Rokvelio metodu, naudojant kūgį (pagal C skalę, 1500 N apkrova), o jei būtų 55 HRB – kietumas nustatytas naudojant rutuliuką ( B skalė, 1000 N apkrova) arba 55 HRA - bandymas atliktas kūgiu (naudojant skalę A, 600 N apkrova).
Nors įvairiais matavimo metodais nustatyta kietumo skaitinė reikšmė gali būti tokia pati, faktinis metalo kietumas nebus vienodas, nes matuojant skirtingais metodais skaitinė kietumo išraiška būna skirtinga. Šioms reikšmėms tarpusavyje palyginti yra sudarytos specialios lentelės.

Peilių geležčių kietumas kaip taisyklė žymimas simboliu HRC (t.y. nustatomas Rokvelio metodu pagal C skalę ar atitinkamai perskaičiuojamas į HRC).
Nustatant kietumą Rokvelio metodu, kietiems metalams į bandinio paviršiu įspaudžiamas kūgis (viršūnes kampas 120o ), o bandant minkštus metalus - 1,587 mm skersmens grūdinto plieno rutuliukas. Kūgio ir rutuliuko įsmigimo gylis atskaičiuojamas prietaiso indikatoriaus skalėje sugraduotoje HR kietumo vienetais. Kietumo nustatymo principas yra toks: apkrovus antgalį pradine 100 N apkrova gaunamas pradinis įsmigimo gylis, o pridėjus papildomą apkrovą iki 1500 N gaunamas maksimalus įsmigimo gylis. Rokvelio kietumo matas yra skirtumas tarp maksimalaus įsmigimo gylio ir pradinio įsmigimo gylio.
Pagal šį kietumo matą randamas kietumo Rokvelio skaičius. Kuo didesnis kietumas, tuo didesnis skaičius. Peiliu geležčių kietumas, priklausomai nuo plieno rūšies ir užgrūdinimo, būna 45-65 HRC ribose.
Kietumo bandymas Rokvelio metodu yra nesudėtingas ir palieka tik mažą įspaudą, todėl šis metodas yra plačiai taikomas.

Dar vertėtų paminėti kietumo bandymą Šoro metodu, kuris skiriasi nuo jau minėtų statinio kietumo matavimo būdų, nes Šoro metodu kietumas kompiuterio pagalba matuojamas dinamiškai ne pagal padaryto įspaudo dydį, o pagal plieninio rutuliuko atšokimo aukštį. Kuo medžiaga minkštesnė, tuo didesnė jos plastinė deformacija. Deformuojantis bandomai medžiagai gesinama rutuliuko kinetinė energija ir jis mažiau atšoka nuo paviršiaus. Panašiai kaip kamuolys nevienodai atšoka pvz. nuo čiužinio ir nuo medinių grindų. Matuojant bandinio kietumą, rutuliuku užtaisytas prietaisas stabiliai prispaudžiamas prie bandinio paviršiaus ir paspaudus prietaiso mygtuką daužiklis paleidžia rutuliuką. Minikompiuteris išmatuoja rutuliuko atšokimo aukštį ir ekrane parodomas kietumo skaičius. Patogu tai, kad naudojant šį prietaisą galime pasirinkti kokiais vienetais gauti kietumą - HB, HV, HRC ar pan. Šoro metodas ypač patogus tais atvejais kai negalima palikti įspaudimo žymių paviršiuose.

Peilių seriją „GLOBAL" gamina Japonų firma Yoshida Metal Industry Co.,LTD. (YOSHIKIN), o peilių seriją „Type 301" gamina Chroma Cutlery, Inc.

„Global" peiliai gaminami iš plieno prekiniu pavadinimu „Chromova 18". Tikslios plieno sudėties gamintojas nenurodo. Užsimenama, kad tai chromo, vanadžio ir molibdeno priedais legiruotas plienas, turintis labai geras antikorozines savybes dėka sudėtyje esančio 18% chromo. Deklaruojama, kad „Global" peilių ašmenų kietumas 56-58 HRC.

„Type 301" peiliai turi išskirtinį dizainą, kurį sukūrė žymus prancūzų dizaineris F.A. Porsche bendradarbiaujant su virėju Jörg Wörther. Kaip teigia gamintojas, peilių geležtės pagamintos iš specialaus japoniško plieno „301", kurio tiksli sudėtis taip pat nenurodoma, išskyrus tai, kad šis plienas yra legiruotas ir atsparus korozijai. Pagal įvairius šaltinius geležčių kietumas gali būti iki 59 HRC.

„Type 301" peilių naudoti neteko (profesionalūs virėjai apie juos atsiliepia palankiai), o „Global" peiliai paliko labai gerą įspūdį tiek savo ergonomika, tiek pjovimo savybėmis. Tačiau jeigu ketinate įsigyti šiuos peilius, reikia žinoti, kad dėl didelio chromo kiekio (kuris kartu su antikorozinėmis savybėmis suteikia plienui trapumo) bei legiruotiems plienams nebūdingai aukšto kietumo, jų ašmenys yra jautrūs šoninėms apkrovoms ir todėl reikalauja išskirtinio dėmesio tiek naudojant, tiek galandant. Priklausomai nuo dydžio, „Global" peilio kaina Lietuvoje svyruoja nuo 250 iki 500 litų už peilį.

Kiek geros šių peilių pjovimo savybės lyginant su geriausiais Europiniais gamintojais (Wusthof ED., Zwilling J.A.Henckels, Sabatier ir kt.), paaiškės po testo.

Kalbant apie peilių galandinimą, pirmiausia reikia apsispręsti, ar norite išsaugoti peilius kuo ilgiau, ar galite sau leisti juos sugadinti. Ypač tai liečia geresnės kokybės peilius. Jeigu peiliai rūpi - niekada nenaudokite jokių galandinimo įrenginių, išskyrus „brukštą" (ilgas metalinis arba keramikinis strypas, naudojamas ašmenų aštrumui „atgaivinti", rusiškai dar vadinamas "musat") bei galandinimo akmenis (jeigu mokate jais naudotis). Jeigu ne, rūpestingai naudojami geros kokybės peiliai išliks aštrūs keletą metų, todėl kai peiliai atšips tiek, kad „brukštas" nebegelbės, verta nunešti peilius specialistui, kuris sugeba juos tinkamai pagaląsti nesugadindamas ašmenų. Įvairūs elektriniai ar mechaniniai galąstuvai (įskaitant ir Fiskars) skirti ekonominės klasės peiliams iš minkšto plieno, kurio praktiškai neįmanoma gerai užgaląsti kitaip, kaip suformuojant šiukščią ašmenų briauną, kuri pjauna tik savo nelygumų dėka. Peilius iš geresnio ir kiečiau užgrūdinto plieno visi šie galąstuvai ne tiek užgalanda, kiek suraižo ir sugadina plonai nudailintus ašmenis. Geresnės kokybės peilių pjovimas po tokio „galandinimo" tik dar labiau pablogėja. Nes geri peiliai, kaip ir geri batai ar geras automobilis, reikalauja deramos priežiūros.

Didžioji dauguma žmonių neskiria peiliams reikiamo dėmesio, todėl tokiems žmonėms, kad palengvinti ir pagreitinti galandinimo procedūrą, gaminami įvairūs mechaniniai ar elektriniai galąstuvai. Jie negalanda taip gerai, kaip tai galima padaryti rankomis ant galandinimo akmenų. Jie agresyviai ir todėl greitai „nudrožia" ašmenis, paversdami juos mikroskopiškai smulkiai dantytu pjūkleliu, kuris ne tiek pjauna, kiek „brūžina". Daugumai to pakanka, o kai kurie net vengia aštrių peilių, kadangi dirbant su aštriu peiliu pavojinga būti išsiblaškiusiu ar elgtis lengvabūdiškai.

Tiems, kas nenori skirti peiliams jokio dėmesio ir nenori peilių galąsti, pramoniniu būdu gaminami peiliai „su dantukais". Kainuoja tokie peiliai nedaug, nes gali būti gaminami ir iš pigiausio plieno, „brūžinti" jais galima ilgai ir galąsti jų nereikia...

Atsakant į klausimą, kuo skiriasi plieninė „dildė" ("brukštas") nuo Fiskars galąstuvų, tai jau buvo minėta, kad „brukštas" nėra galąstuvas įprasta prasme. Tai įrankis, kuriuo tik išlyginami ašmenys ir atstatoma pjaunančioji ašmenų briauna. „Brukštas" paprastai naudojamas prieš pasinaudojant peiliu (jeigu tai būtina).

O Fiskars galąstuvai peiliams ir kirviams tarpusavyje skiriasi pirmiausia išpjovos dangtelyje dydžiu - kirviams skirtame galąstuve išpjova platesnė, bei keraminio ratuko griovelis suformuotas didesniu kampu. Minkšto plieno peiliams Fiskars galąstuvai bene geriausi, nes drožia ašmenis įstrižai, o ne išilgai ašmenų, kaip kiti panašios konstrukcijos galąstuvai.

Tačiau nei "Chef deLuxe", nei "Cuisine" serijos peilių šiuo galąstuvu galąsti nerekomenduojame dėl aukščiau nurodytų priežasčių.

Pirmiausia apie grūdinimą: nežinant plieno rūšies (cheminės sudėties) tikslingai užgrūdinti geležtės neįmanoma nei namų dirbtuvėse, nei pramoninėmis sąlygomis.
Pabandysim trumpai paaiškinti kodėl.
Terminis grūdinimas – tai geležtės ruošinio kaitinimas iki tam tikros temperatūros su sekančiu aušinimu atitinkamu greičiu ir dažniausiai pakartotiniu pakaitinimu (atleidimu) siekiant, kad pasikeistų metalo struktūra ir plienas įgautų norimas mechanines savybes.
Tiek kritinė kaitinimo temperatūra, tiek aušinimo greitis skirtingiems plienams yra individualus ir neegzistuoja vienos grūdinimo schemos, kuri tiktų visiems ar bent daugumai plieno rūšių. Ypač legiruotų.
Be to, kai kurių legiruotų plienų su mažu anglies kiekiu (C<0,2 %) užgrūdinti praktiškai neįmanoma.
Jeigu geležtės ruošinį tiesiog įkaitinti pavyzdžiui „iki raudonumo“ ir po to atvėsinti panardinant tarkim į vandenį – plieno mechaninės savybės be abejonės kažkiek pasikeis. Tačiau jei vienos rūšies plienas po tokios procedūros gal ir taps šiek tiek kietesnis, tai kitas – taps trapus arba deformuosis aušinimo vandenyje metu. Tai priklauso nuo plieno cheminės sudėties. Kai kurie patyrę kalviai ar „termistai“ gali apytiksliai nustatyti plieno rūšis pagal netiesioginius požymius, kuriuos sugeba atskirti tik savo ilgametės patirties dėka, bet šiais laikais, kai plieno rūšių vis daugėja, tai labiau išimtis nei taisyklė.

Net ir žinant plieno rūšį (t.y. cheminę sudėtį), grūdinimą reikia atlikti tiksliai pagal tam plienui nustatytas grūdinimo schemas. Tik tuomet yra tikslingai gaunamas norimas rezultatas.
Namų sąlygomis teoriškai galima įsirengti kaitinimo ir aušinimo įrenginius bei įmanoma kontroliuoti grūdinimo procedūrą, tačiau tam vėlgi reikia patirties ir įgūdžių.

Todėl pradedantiems siūlytume apsiriboti šaltkalvyste ir gamintis peilio geležtę iš termiškai apdoroto plieno. Dirbti su grūdintu plienu yra sunkiau, bet laikantis kelių nesudėtingų taisyklių, būsite tikri, kad geležtė turės tas mechanines savybes, kokių norėjote pasirinkdami plieno ruošinį.
Jeigu dirbsite su elektriniu galąstuvu („šmirgeliu“, „naždaku“) ar naudosite juostinį arba kampinį šlifuoklį („balgarke“), pirmoji ir pagrindinė taisyklė – neskubėkite. Nenaudokite didelių apsukų ir stipriai nespauskite geležtės ruošinio prie abrazyvo, kad metalas nuo trinties neperkaistų ir neįvyktų grūdinimo atsileidimas. Ypač formuojant smaigalį ar ašmenis, t.y. ten, kur metalas suplonėja ir žymiai greičiau įkaistą. Čia perkaitimas visada įvyksta "netikėtai". Todėl antroji taisyklė – kuo dažniau vėsinkite ruošinį, pvz. panardindami jį į indą su vandeniu. Na ir neužmirškite laikytis darbo saugumo technikos reikalavimų.
Išsamiau apie tai, kaip pačiam pasigaminti peilio geležtę šaltkalvystės būdu, artimiausiu metu papasakosime skyriuje „Gamyba“. Kai straipsnis bus parengtas, pranešime tinklapio naujienų skyriuje.

Mechaninis apdirbimas -
Negrūdintą plieną apdirbti galima bet kuo, svarbu neįkaitinti iki ryškiai raudonos spalvos. Trumpalaikis įkaitinimas iki vos matomos raudonos spalvos galimas, bet to reikėtų vengti.
Galima naudoti ir dildę, ir el. galąstuvą ("šmirgeli"), ir kampinį šlifuoklį, ir statybinį juostinį šlifuoklį su suklijuotu šlifavimo audinio diržu. Juostinį šlifuoklį reikėtų apversti diržu į viršų ir kur nors įtvirtinti, o apdirbamą geležtę laikyti rankose. Negrūdintam plienui galima naudoti P40 arba P60 grūdo stambumo aliuminio oksido diržus.
Taip galima apdirbti ir grūdintą geležtę, tik grūdo stambumas P220 ir P320. Grūdintą geležtę negalima įkaitinti daugiau kaip 150*C. Taigi jei nesate tikras kad neįkaitinsite ašmenis, vienintelis apdirbimas - ranka ir su geru šlifavimo audiniu.
Pradėti galima P220 stambumo audiniu, po to 320 ir toliau iki pageidaujamo geležtės paviršiaus glotnumo.

Terminis apdirbimas -
Grūdinimas:
1770 (C = 0.7%, Si = 0.4%, Mn = 0.7%, P < 0.035%, S < 0.05%) tai silpnai legiruotas anglinis plienas.
Grūdinimo temperatūra 800 - 840*C. Temperatūra labai svarbi. Jei kaitinant galite garantuoti plius minus 5*C tikslumą, grūdinti galima iki 840*C, tada bus gaunamas didžiausias kietumas.
Tačiau jei temperatūros tiksliai kontroliuoti neturite galimybių, geriau nedakaitinti, nei perkaitinti. Nes perkaitinus plieną, jis bus trapus.
Labai svarbu išlaikyti geležtę krosnyje riekiamą laiką, kol metalas įkais ir pasikeis jo struktūra (austenitizuosis). Išlaikius per trumpai, geležtė nespės įkaisti iki reikiamos temperatūros arba įkais, bet nespės austenitizuotis. O laikant per ilgai, metalo paviršius "išdega", be to gali "užaugti" nepageidaujama plieno struktūra ir plienas bus trapus. Plieną įkaitinti daugiau galima tik labai trumpam laikui (keliom sekundėm), tada austenitizavimasis įvyksta labai greitai (pvz. grūdinant aukšto dažnio srovės įrenginiu ADS).
Grūdinant kalviškame žaizdre, galioja visi anksčiau paminėti dalykai, bet čia jau reikalingi įgūdžiai ir plieno "jautimas". Tiek ADS, tiek žaizdre temperatūra nustatoma pagal įkaitusio plieno spalvą. Šiais laikais tam dažniausiai naudojami infraraudonųjų spindulių termometrai, kurie nustato daikto temperaturą per atstumą.
Tinkamai įkaitintą plieną reikia kuo greičiau atvėsinti. Vandenyje vėsinti nerekomenduojama, nes dėl per greito aušimo plienas gali įtrukti. Paprastai naudojama šilta 50-60*C alyva. Galima naudoti ir augalini aliejų. Šilta alyva naudojama dėl to, kad metalo aušimas šiuo atveju vyksta greičiau. Taip užgrūdinto plieno kietumas turėtų būti apie 64 HRC.
Nelegiruotu anglinių plienų tiksli grūdinimo temperatūra ir išlaikymo laikas labai priklauso nuo plieno prigimties (geležies rūdos). Konkrečiam plienui šiuos dydžius tiksliau galima nustatyti eksperimentuojant, bet tam būtinas kietumo matavimo prietaisas.
Atleidimas:
Po grūdinimo plienas laibai trapus ir jį reikia „atleisti“, t.y. vėl pakaitinti, kad stabilizuotųsi plieno savybės. Minimali atleidimo temperatūra 200*C, išlaikymas apie 30 min. (nusistovėjusioje temperatūroje). Šiuo atveju liekamasis kietumas turėtų būti apie 59 HRC. Jeigu atleidimo temperatūra bus mažesnė, plienas bus trapus, jei didesne, labai sumažės kietumas. Pvz. jei atleidimas 300*C, kietumas bus tik apie 53HRC. Tai jau mažai darbiniam peiliui. Minimalus kietumas geram peiliui yra 58 HRC. Norint labai geros geležtes, reikia virs 60 HRC.

Taigi rekomenduojama grūdinimo schema būtų tokia:
įkaitinimas iki 830*C, išlaikymas 2-3 min (jei storis 2-3 mm), aušinimas šiltoje (apie 50*C) alyvoje, atleidimas 200*C 30 min.
Kietumas bus 58-59 HRC.
Jei plienas grūdinant nebuvo perkaitintas, grūdinimo procedūrą galima kartoti daug kartu (jeigu gautas rezultatas netenkina).

Iki 830*C įkaitintas plienas įgauna sodriai raudoną spalvą.















Neturint patirties, "iš akies" raudonumo atspalvių neatskirsite (panašiai raudonai metalas šviečia įkaitęs maždaug nuo 750 iki 1000*C), todėl tiksliai nustatyti temperatūrą ir ją kontroliuoti bus reikalingas nuotolinis infraraudonųjų spindulių termometras.



Grūdinant svarbu ne tik įkaitinti iki 830*C /- 10*C), bet ir keletą minučių išlaikyti vienodą temperatūrą. Tai padaryti galima anglių žaizdre arba specialiame pečiuje su dujine degykle ("lietlempe") ar su elektriniais kaitinimo elementais.



 

Teisingam metalo užgrūdinimui reikalingas ne tik geras meistras, bet ir atitinkama įranga. Vilniuje rekomenduotume AB „Gražtai“, kuri mūsų žiniomis turi tiek reikalinga įrangą, tiek patyrusius terminio apdorojimo meistrus. Ten pat galite pasiteirauti ir dėl vožtuvo perkalimo į peilio geležtę.

Kalvystės darbus Vilniuje taip pat atlieka UAB „Plieno kalvė“ bei UAB „Vilniaus kalviai“.

Reikėtų pažymėti, kad peilių rinkoje šiuo metu yra pakankamai įvairiausių peilių, todėl kaldintis peilio geležtę iš vožtuvo nėra nei praktinės, nei ekonominės prasmės.

Nebent norėtųsi pačiam išbandyti pilną peilio gamybos procesą. Tuomet linkime sėkmės ir kantrybės.

 

Deja, bet neturime duomenų apie tai, kur Kaune prekiaujama Kyocera keraminiais peiliais.

Internetu šiuos peilius galima įsigyti iš peiliai.lt arba e-peiliai.lt.

 

.Fiskars nurodo, kad ekonominės klasės (paprastesni ir pigesni) virtuviniai peiliai užgrūdinti minimum 51 HRC - t.y. ne mažiau, kaip 51 HRC kietumu, o kokybiškesnių serijų (Cuizine, Chef de Luxe) peiliai užgrūdinti ne mažiau kaip 55 HRC.

Ribinis plieno 12C27 Sandvic (iš kurio pagamiti Cuizine, Chef de Luxe serijų peiliai) kietumas – 57 HRC, o pavyzdžiui kito virtuviniams peiliams dažniausiai naudojamo plieno AISI 420 (DIN X46Cr13) ribinis kietumas - 54 HRC.

Tačiau geram virtuviniam peiliui, kaip beje ir bet kuriam kitam peiliui, svarbu yra ne tik kietumas ar kažkuri viena savybė, o esamų savybių balansas.



Svarbi ir plieno cheminė sudėtis, nes ji turi tiesioginį ryšį su optimaliu kietumu, iki kurio tas ar kitas plienas turi būti grūdinamas. Jeigu plienas užgrūdintas virš rekomenduojamo kietumo – ašmenys bus trapūs, o užgrūdintas mažiau nei 45 HRC – gerai neužsigaląs ir bematant atšips. Todėl 51 HRC, tai „auksinis viduriukas“ paprastiems virtuviniams peiliams.

Be to, europinės virtuvinių peilių naudojimo tradicijos orientuotos ne į precizišką pjovimą ir maksimalų ašmenų kietumą, kurio dėka ašmenys ilgai išsaugo pradinį aštrumą (kaip tradiciniai japoniški peiliai), o į galimai lengvesnį aštrumo atstatymą bei į „pakantumą“ nerūpestingam vartotojo elgesiui su peiliu. Todėl europinio stiliaus peiliai gaminami iš plieno, kuris dėl legiruojančių priedų yra atsparus korozijai ir deformacijoms, tačiau negali būti užgrūdintas virš 54-57 HRC.

Tokio plieno peiliai atšimpa greičiau nei japoniški, tačiau jų ašmenys neištrupa nuo tarkim mėsoje pasitaikiusių kremzlių ar kaulų skeveldrų, o jeigu ir išsilenkia, vėl gali būti greitai ištiesinti kelis kartus perbraukus ašmenimis per „musatą“ – metalinį ar keraminį strypą, dažniausiai parduodama kartu su geresnės kokybės peiliais.



Kaip ilgai konkretus legiruoto plieno peilis laikys aštrumą priklauso tiek nuo grūdinimo, tiek ir nuo legiruojančių priedų, padidinančių plieno kietumą ir atsparumą trinčiai. Pavyzdžiui vanadis suformuoja vanadžio karbidus, kurie tiesiogiai didiną atsparumą trinčiai, molibdenas ir nikelis lengvina grūdinimą ir gerina kietumą, o titanas mažina plieno trapumą.

Tačiau vėlgi, šios savybės pilnai pasireiškia tik tuomet, kai plienas išvalytas nuo kenksmingų priemaišų ir užgrūdintas tinkamai. Todėl vien kietumas ar vien cheminė plieno sudėtis nieko nepasako apie tai, kiek geras yra konkrečios geležtės plienas, kadangi ne mažiau svarbu ir tai, kaip ši geležtė yra pagaminta.

Į ką reikėtų atkreipi dėmesį renkantis virtuvinius peilius - rasite straipsnelyje „Virtuviniai peiliai“.

Jeigu galite sau leisti įsigyti „Global“ peilius ir šių peilių dizainas Jums patinka, o patys peiliai patogiai gula į ranką – į kitokius neverta dairytis. Tai nepigūs, tačiau kokybiški ir praktiški peiliai, kurie tinkamai naudojami ir prižiūrimi tarnaus ilgus metus. Apie šiuos peilius jau rašėme atsakyme į 9 klausimą. 

 

Cold Steel Master Hunter ašmenys pagaminti iš plieno laminato prekiniu pavadinimu "VG-1 San Mai III", o Fallkniven H1 ašmenys gaminami iš laminatų VG-10 arba 3G.

Rinktis siūlome ne pagal plieną, o pagal šių peilių rankenos bei ašmenų formos patogumą (tai, kas patogiau asmeniškai Jums), nes įprastomis medžioklės sąlygomis ypatingo plienų skirtumo nepajusite, kadangi laminatai panašūs ir yra to paties gamintojo, tad visų kokybė pakankamai gera.

VG-1 San Mai III – tai VG-1 plieno šerdis iš šonų laminuota AUS-6A.

VG-10 laminatas – atitinkamai VG-10 šerdis laminuota AUS-6A (AUS-420J2).

Labiau skiriasi tik 3G laminatas, kuriame šerdis iš miltelinio plieno SG1 (arba SG2).

Kaip matosi iš VG-1 ir VG-10 sudėties:

VG-10 yra labiau legiruotas, tad teoriškai atsparesnis dilimui (geriau "laiko aštrumą") ir gali būti grūdinamas kiečiau nei VG-1. Tačiau dėl didesnio kiekio legiruojančių priedų jis ir brangesnis nei VG-1. Kadangi 3G laminatas su milteliniu plienu (kuris grūdinamas iki 62 HRC), jis dar brangesnis.

Cold Steel, sutinkamai su savo ideologija, pasirinko pigesnį laminatą, na, o Fallkniven niekada nebuvo pigus.

Mūsų manymu, kiekvienas iš šių peilių yra savaip geras, tad kaip jau minėjome, rinktis reikėtų tą, kuris labiau patinka ir kurio kaina Jums priimtinesnė.

 

P18, P6M5, P6M5K5 – tai legiruoti greitapjūviai įrankiniai plienai, kurie praeito amžiaus paskutiniais dešimtmečiais buvo populiarūs peilių gamyboje, tačiau metalurgija vystosi ir atsirado visa eilė peilininkystei labiau tinkančių plieno rūšių.

Bene populiariausias pastaruoju metu yra miltelinis plienas S30V, turintis beveik tokias pat peilio ašmenų pjaunamąsias savybes kaip įrankiniai plienai ir neturintis jų trūkumo – polinkio korozijai.



Greitapjūviai įrankiniai plienai pagal Rusijos standartus žymimi raide „P“ (ang.: high-speed steel arba sutrumpintai HSS ir JAV žymimi raide „M“) ir gausiai legiruoti kietinančiais priedais (volframu, vanadžiu ir kt.):







todėl yra atsparūs aukštai temperatūrai ir gali būti grūdinami 62-70 HRC kietumu.

Stipriai užgrūdinti šie plienai yra trapūs, kas nekenkia storašmeniams metalo apdirbimo įrankiams, tačiau nepriimtina ploniems peilių ašmenims. Todėl gaminant peilius, toks plienas grūdinamas mažiau (iki 62 HRC), nors tuomet jis dalinai netenka vieno iš savo privalumų – ypatingo kietumo.

Peiliai iš greitapjūvio įrankinio plieno gerai pjauna bei ilgai išlieka aštrūs ne tik dėl kietumo, bet ir iš legiruojančių priedų susiformavusių karbidų atsparumo dilimui dėka.

Benchmade gamino keletą peilių modelių iš plieno M2 (P6M5 analogas), bet gamybą iš M2 nutraukė ir šiuo metu naudoja kitos rūšies įrankinį plieną - D2 (X12МФ analogas).



Benchmade peilių iš M2 plieno yra ir Lietuvoje (pas Klubo narius), tačiau jie pakankamai brangūs, nes nutraukus gamybą, šie peiliai įgijo papildomą kolekcinę vertę.

Jeigu peilį iš gero įrankinio plieno norite įsigyti ne kolekcijai, o aktyviam naudojimui, siūlome atkreipti dėmesį į suomių meistro H.Roselli gaminamus peilius su vokiško W75 ar kaldinto UHC (Ultra high carbon, kuriame anglies yra 1,5 - 2,0%, o kietumas siekia 64 – 66 HRC) plieno geležtėmis.

Šie peiliai pjauna ne blogiau, nei gaminti iš P6M5 ar P18, ir jų kainos/kokybės santykis tikrai neblogas.



 

AN-58 – tai ispanų gamybos atsparus korozijai legiruotas plienas, kurį 2007 m. pradėjo naudoti Miguel Nieto S.L.







Savo sudėtini AN-58 labai panašus į prancūzų gamybos plieną X-15TN, dar vadinamą „chirurginiu plienu“ (surgical stainless steel), tik turi žymiai mažiau molibdeno, o pagal anglies ir chromo kiekį yra tarp 420 (DIN 1.4034) ir 440A (DIN 1.4110).

AN-58 su 440C sieja tik tai, kad įvairių legiruojančių priedų dėka AN-58 taip pat gali būti grūdinamas iki 58 HRC.

 

Dėl cheminių preparatų odos kietinimui bei dažymui pabandykite kreiptis į UAB „Natūrali oda“ ar UAB „Odos gaminiai ir Ko“.



Apie galutinį peilio rankenos paruošimą.

Pilnai suformuota ir nušlifuota, medinė peilio rankena dažniausiai pirmiausia impregnuojama alyvuojant. Po to dar galima ir vaškuoti. Lakuojami tik labai pigūs peiliai.

Vertėtų išskirti ir atskirai paminėti impregnavimą "skvarbiomis" adhezinėmis medžiagomis, kaip pvz. visiems gerai žinomi klijai "Super moment". Tai iš esmės yra cheminė medžiaga Cyanoakrilatas. Rankena tiesiog tepama klijais, kol įgeria, po to gerai išdžiovinama. Po to vėl šlifuojama iki medienos, nes paviršiuje susidaro labai kietas ir nelygus klijų sluoksnis. Klijai gerai įsigeria į medžio paviršių, užpildo poras ir įtrukimus. Tačiau šis būdas turi ir keletą esminių trūkumų. Visų pirma, naudojamos labai agresyvios cheminės medžiagos. Dar svarbiau yra tai, kad rankenos paviršius pasidaro "negyvas" ir mediena negali judėti. Jei rankena iš vidaus sudrėksta (o drėgmė į rankenos vidų vienaip ar kitaip tikrai papuls) ir išbrinksta, o po to vėl sudžiūsta, sukietėjęs rankenos paviršius pradeda skilinėti. Tas pats vyksta ir su lakuota rankena.

Todėl praktiškiausia yra peilio rankena alyvuoti.

Alyvos gali būti visiškai natūralios arba su cheminiais priedais.

Iš natūralių labai paplitęs Tungo (bot.: Aleurites fordii, Euphorbiaceae) aliejus. Taip pat medienai gerai tinka Lietuvoje spaudžiamas linų sėmenų aliejus. Aliejus neblogai įsigeria į medienos paviršių, paryškina medienos struktūrą, neleidžia medienai išsausėti, apsaugo medienos pavirsiu nuo agresyvių, medieną ardančių medžiagų įsigėrimo. Pagrindinis visiškai natūralių aliejų trūkumas - labai ilgas džiuvimo laikas. Taip pat mažas atsparumas vandeniui ir cheminėms medžiagoms. Pvz. gerai nuplovus peilio rankena, kad ir su muilu, ją vėl reikėtų alyvuoti. Šį trūkumą dalinai išsprendžia vaškavimas (tinka visi natūralaus medžio dirbiniams vaškuoti skirti preparatai).

Alyvos su cheminiais priedais, tai linų sėmenų, bičių vaško arba pušų sakų pagrindu pagamintos alyvos, į kurias dedami priedai, pagreitinantys džiuvimą. Be to, įsigėrusi į medienos paviršių, alyva gerai sukietėja ir labai padidina medienos atsparumą trinčiai. Šio tipo alyvos dažniausiai naudojamos medinių grindų alyvavimui. Taip pat yra dviejų komponentų alyvos. Šios alyvos sukietėjimas ir atsparumas pats geriausias.

Alyvuojant peilio rankeną reikėtų žinoti, kad kietas, atsparus alyvuotos medienos sluoksnis susidarys tik po daugkartinio alyvavimo. Alyvavimo dažnumas ir atsparumas labai priklauso nuo medienos rūšies. Labai gerai alyvuojasi riešutas ir beržas (tiek paprastas, tiek ir karelinis), kuriems susidaro kietas ir atsparus medienos paviršius.



 

Rėminiams gateriniams pjūklams dažniausiai buvo naudojamas 2,2 mm arba 2,5 mm storio plienas 9XФ ar panašios sudėties legiruotas įrankinis plienas.







Šios grupės plienų sudėtyje chromo yra mažiau nei 13%, todėl plienas neatsparus korozijai (rūdija). Pjūklų kietumas 42-48 HRC.



Greitaeigiai metalo pjūklai gaminami iš legiruoto greitapjūvio įrankinio plieno (buitinis pavadinimas rus.: „самокал“). Kai kurios šio plieno rūšys (žymėjimas būna ant pjūklo plokštumos) puikiai tinka peilių gamybai ir apie tai jau rašėme atsakyme į 19 klausimą.

 

Stabilizavimas (užkonservavimas) – tai medžio ar kaulo porų užpildymas inertine sintetine medžiaga, siekiant ne tik apsaugoti nuo gedimo ar žalingo išorinio poveikio, bet ir sustiprinti mechaniškai.

Reikėtų skirti stabilizavimą ir impregnavimą, nes pirmu atveju konservantu užpildomos visos medienos poros ir mediena netenka savo pirminių savybių, o antruoju atveju mediena tik įmirkoma impregnantu (pilnai ar dalinai) ir išsaugo didžiąją dalį savo natūralių savybių.



Priklausomai nuo medienos rūšies ir struktūros, konservavimui naudojami skirtingi chemikalai (t.t. tiek vandens , tiek ir spiritiniu pagrindu) bei įvairūs konservavimo būdai, kurių didžiąją dalį namų sąlygomis tinkamai realizuoti gali būti pakankamai sudėtinga.

Štai keletas paprastesnių būdų:

Rusiškai

http://talks.guns.ru/

http://talks.guns.ru/

http://talks.guns.ru/

http://talks.guns.ru/

Angliškai

http://www.knifeart.com/

http://www.knifeart.com/

http://www.woodturningvideosplus.com/

http://www.northcoastknives.com/



Vertėtų paminėti, kad kai kurių medžių mediena natūraliai yra tiek tanki , kad ją stabilizuoti praktiškai netikslinga, o natūraliai „aliejuotos“ medienos, pvz. kaip Kokobolo ar kitos Palisandro rūšys (lot. Dalbergia), – stabilizuoti nerekomenduojama, nes proceso metu aliejus pasišalina kartu su oru ir mediena „išblanksta“.

Siūlytume stabilizuoti tik tokią medieną, kuri natūraliu pavidalu netinka peilio rankenai, t.y. turi vidinių defektų ar yra gražios faktūros, bet per daug porėta.

Visais kitais atvejais verta išsaugoti medienos natūralumą, todėl peilio rankeną iš geros kietos medienos pilnai pakanka impregnuoti (pvz. alyvuojant).



 

Į Lietuvą prekybininkai yra atvežę kelias čekų firmos Tescoma s.r.o. virtuvinių peilių serijas. Tris iš jų mes išbandėme: „Cosmo“, „Presto“ ir „Azza“.

„Cosmo“ ir „Presto“ serijų peiliai pagaminti iš „nerūdijančio“ legiruoto plieno „410/16/20“, o geresnės (ir šiek tiek brangesnės) „Azza“ serijos – iš „nerūdijančio“ japoniško plieno, užgrūdinto iki 55-57 HRC. Nei tikslios plieno rūšies, nei plieno sudėties gamintojas dėja nenurodo.

Peilių dizaino nekomentuosim, nes čia jau kaip kam patinka, o bendra pagaminimo kokybė visų šių serijų peilių nebloga.

Tik geležčių savybės skiriasi.

Kaip matosi iš bandymo rezultatų, „Azza“ peilis ilgiau išliko labai aštrus (A stulpelis), bet kitomis savybėmis nuo „Cosmo“ ir „Presto“ įpatingai nesiskyrė, o visiškai atbuko netgi greičiau nei „Cosmo“. Iš to galima daryti išvadą, kad mėgstantiems virtuvėje dirbti su labai aštriais peiliais (juos laiku ir tinkamai prižiūrint), reikėtų rinktis „Azza“. Tiems, kas nejaučia ypatingo skirtumo tarp „labai aštrus“ ir „aštrus“ - puikiai tiks „Presto“ (geležtės savybės, beje, labai neblogai subalansuotos - C stulpelis), o norintiems, kad peilio negalandant, jis pjautų nors ir nelabai gerai, bet kaip galima ilgiau (E stulpelis), verta rinktis „Cosmo“.

Lyginant su kitais nebrangiais peiliais, manytume, kad verta atkreipti dėmesį į brazilų Tramontina peilius. Tai tikrai neblogi stabilios kokybės peiliai už tokią mažą kainą.

Tačiau virtuvinių peilių bandymas dar vyksta, tad situacija gali šiek tiek keistis.



 

Metalo „milteliai“, kurie naudojami „miltelinių“ plienų gamybai, tai iš esmės mikroniniai metalo lašeliai, gaunami išlydytą metalą išpurškiant stipria inertinių dujų srove bei staigiai atvėsinant skystame azote.

Gaminant „miltelinį“ plieną, šie „milteliai“ supilami į formas ir vėl kaitinami aukšto slėgio kameroje arba įkaitinus stipriai suslegiami šimtatoniu presu.

Taigi be specialios įrangos (o juo labiau namų sąlygomis) to padaryti nepavyks.

Tam, kad suformuoti odą ar įspausti joje ornamentą, oda paprasčiausiai gerai išmirkoma vandenyje.

Jokie ypatingi tirpalai tam nebūtini.

Džiūdama ir traukdamasi, oda priglunda prie peilio, bet prisitaiko tik prie iškilumų. Norint, kad oda atkartotų ir įdubimus, drėgną odą reikia atitinkamai suformuoti, t.y. apspausti ją kietu glotniu daiktu (pvz. šaukštu) pagal peilio dalių reljefą.

Panašiu būdu - įspaudžiant drėgną odą kietu daiktu, daromas ir ornamentas. 

Cheminiai preparatai dažniausiai naudojami odai papildomai sustandinti (jeigu tai reikalinga, nes sukietėjusi oda linkusi lūžinėti).

Namų sąlygomis standinimui galima panaudoti spiritą.

Jeigu esate vilnietis, bandykite kreiptis į buv. peilių parduotuvę "Ašmenys" (Geležinkelio g.1/Aušros vartų 29,Vilnius) arba tel.852618760.

Anksčiau ten buvo teikiamos ir kvalifikuotos galandinimo paslaugos.

Pavadinimas „Damasko plienas“, pagal vieną iš legendų, kildinamas iš Damasko miesto Sirijoje, kuriame senovės ginklakaliai gamino tam laikotarpiui labai kietus, bet kartu ir lanksčius kardus.

Šių kardų geležtės turėjo ypatingą metalo struktūrą, paviršiuje matomą kaip įvairūs padriki ar vingiuoti metalo raštai.

Damasko plienui gaminti buvo naudojamas anglingo plieno lydinys, žinomas kaip „wootz“. Į Siriją ir kitas tuometines rytų valstybes „wootz“ buvo gabenamas iš Pietų Indijos regiono, kuriame pagal archeologų duomenis toks plieno lydinys pradėtas gaminti dar prieš mūsų erą.

Kaip tiksliai buvo gaminamas šis plienas, patikimų duomenų neišliko, nes technologija buvo saugoma, o XVII a. išsekus vietiniams metalo rūdos ištekliams „wootz“ gamyba nutrūko. 

XIX a. Rusų metalurgas Pavelas Anosovas pabandė atkurti šio senovinio lydinio gavybos technologiją ir jo darbų dėka išplito dar vienas pavadinimas – „bulatas“.



Iki šiol nėra vieningos terminijos šiam plienui apibūdinti, bet siekiant išvengti sąvokų ir pavadinimų painiavos, dauguma peilininkų pritaria nuomonei, kad šiuolaikinis „damaskinis“ plienas (skirtingai nei originalus „Damasko plienas“) - tai karšto kalimo būdu tarpusavyje mechaniškai sujungtos (suvirintos) kelios skirtingos plieno rūšys, o „bulatas“ (arba „wootz“) – anglingo plieno (ar kelių plienų) lydinys su ypatinga karbidų struktūra.

Akivaizdžiai skiriasi ir šiais dviem būdais pagamintų plienų šlifuoto paviršiaus išvaizda. Bulato paviršinis raštas neišraiškus, daugmaž tolygus ir gamybos procese praktiškai nekontroliuojamas. Damaskinio plieno raštas kontrastingesnis, įvairesnis ir gali būti sukuriamas tikslingai.

Tiek „Damasko plienas“, tiek ir „bulatas“ yra gausiai apipinti legendomis apie ypatingas savybes, tačiau išlikę senoviniai ginklai iš Damasko plieno byloja, kad šiandieninė metalurgija pažengė toliau. Nors ir kitu keliu – t.y. vystant miltelines plienų gamybos technologijas. Juo labiau, kad gaminant šiuolaikinius peilius ar trumpaašmenius ginklus, svarbu yra plieno atsparumas dilimui ir korozijai, o metalo stangrumas nėra toks svarbus, koks svarbus buvo ilgoms ir plonoms kardų geležtėms.

Pagrindinė priežastis, kodėl naujai atrastas „legendinis“ plienas kol kas neprilygsta šiuolaikiniams, manytume yra tame, kad bandant pagaminti išskirtinių savybių damaskinį plieną ar bulatą, dėl gamybos sudėtingumo bei technologinių ypatumų net ir patyręs kalvis negali užtikrinti stabilių plieno savybių visiems savo peiliams.

Nes ne viskas šioje „legendinėje“ srityje aišku ir prognozuojama.

Be to, didelės rankinio darbo sąnaudos sąlygoja ir aukštą kompozitinių plienų kainą. Todėl tik keletas Meistrų-entuziastų tyrinėja ir tobulina damaskinio plieno savybes, o didžioji dauguma pasuko kita linkme – pradėjo tobulinti paviršinį raštą, kurti iš jo ornamentus ir kai kurie Meistrai pasiekė tame labai įspūdingų meninių rezultatų.



Damaskinis plienas yra gaminamas ir pramoniniu būdu, bet jokiomis ypatingomis savybėmis, išskyrus savo išskirtinę išvaizdą, toks plienas nepasižymi. Tačiau gerai yra nors tai, kad pramoninio damaskinio plieno savybės yra žinomos ir pakankamai stabilios.

Europoje serijiniu būdu nemažai peilių modelių su damaskinio plieno geležtėmis gamina vokiečių firma Boker, o ribotomis serijomis gamina ir kitos firmos. Pastaruoju metu padaugėjo peilių iš pigaus damaskinio plieno, pagaminto Pakistane ir Turkijoje.



Apibendrinant, apie damaskinį plieną kol kas užtikrintai galima pasakyti du dalykus:

1. Damaskinis plienas gali būti pagamintas su labai įvairiomis mechaninėmis savybėmis.

2. Geras damaskinis plienas negali būti pigus, tačiau net ir būdamas brangus – nebūtinai bus geras.



Todėl jeigu norite darbinio, bet būtent damaskinio plieno peilio, užsisakykite pas patyrusį meistrą, kad pagamintų tokį, kokio Jums reikia. Arba pirkite peilį su žinomomis plieno savybėmis, pvz. iš Damasteel plieno ar kito patikimo pramoninio gamintojo.

 

Tema "Specialios paskirties peiliai" apima keletą peilių rūšių, sukurtų siaurai specializuotoms reikmėms ar tinkamų panaudoti ypatingais atvejais.

Koviniai peiliai - tai be abejonės specialios paskirties peiliai, tad minėtoje temoje papasakosime ir apie juos. 

Visi paminėti plienai yra geri.

VG-1 (nesvarbu laminatas ar ne), ATS-34 ir BG 42 yra labai panašūs. Pagrindinis praktiškai juntamas skirtumas tarp jų priklauso tik nuo grūdinimo.

Esant tam pačiam kietumui, ATS-34 plieno šiek tiek didesnis atsparumas smūgiui, o BG-42 ir VG1 šiek tiek didesnis atsparumas dilimui, nes pastarieji turi po 1,2% vanadžio. 



CPM S30V - aukštesnės klases plienas . Jis turi daugiau anglies (1,45%) ir vanadžio (4%). Vanadis su anglimi sudaro labai kietus vanadžio karbidus, kurie užtikrina didesnį atsparumą dilimui, tačiau sumažina atsparumą smūgiui. Šią problemą sekmingai išsprendžia miltelinė plieno gamybos technologija (CPM), kurios dėka gaunama labai smulki ir tolygi plieno struktūra. Tačiau šį plieną sunkiau galąsti.



Dar būtų galima paminėti plieną RWL-34. Jo sudėtis labai panaši i ATS-34, tik plius 0,2% vanadžio, tačiau šis plienas taip pat gaminamas miltelinės technologijos būdu. Pienas nėra populiarus tarp didžiųjų gamintojų, nes negaminamas lapais. Gaminamos tiktai juostos, kurios kalamos iš apvalaus strypo. Būtent dėl kalimo iš strypo ir miltelines technologijos gaunama labai kieta, atspari smūgiui ir tvirta geležtė.

 

GIKO peiliai šiuo metu gaminami iš plienų AEB-L, ATS-34, RWL-34.

Iš viso, nuo gamybos pradžios, buvo naudojami dar ir šie plienai: 420, 12C27, 440C, 154CM, D2, CPM S30V, CPM S60V, CPM S90V.



Šiuo metu peiliai su kabliu negaminami, bet ruošiamas toks modelis. Jis turėtų pasirodyti šią vasara.

GIKO peilių kainos prasideda nuo 300 Lt.

Gamintojo elektroninis paštas: tomass@takas.lt