aut.: Zigmantas Kiaupa
Negausiose ir nedidelÄ—se XIV a. Lietuvos miestieÄių gyvenvietÄ—se gyveno asmeniÅ¡kai laisvi amatininkai ir pirkliai. Jie valdovui atlikdavo specifines miestietiÅ¡kas prievoles – mokÄ—jo turgaus mokesÄius, prekybos muitus.
XIV amžiaus Lietuvos amatininkų gaminiai darÄ—si geresni. Amatininkai labiau specializavosi ir dar labiau atitrÅ«ko nuo žemÄ—s Å«kio. DidžiausiÄ… pažangÄ… amatininkai padarÄ— ten, kur tuo buvo suinteresuota valstybÄ—. Jau XIII a. viduryje Vilniuje buvo pastatyta mÅ«rinÄ— karaliaus Mindaugo katedra. XIII–XIV a. sandÅ«roje Lietuvoje jau statÄ— didelÄ—s mÅ«rinÄ—s pilis. IÅ¡ pradžių Vilniaus pilių kompleksÄ…, XIV a. – Kauno, Senųjų Trakų, Medininkų, Lydos, KrÄ—vos pilis, o taip pat pilis Gardine ir Naugarduke. Tokioms statyboms reikÄ—jo daug darbo jÄ—gos, aukÅ¡tos kvalifikacijos meistrų. Visa tai suburti galÄ—jo tik valstybÄ—. Lietuvos amatininkų pažangÄ… gerai įvertino amžininkai – net VokieÄių ordinas pastatÄ— pilių pagal lietuviÅ¡kų gardinių pilių pavyzdžius. DidelÄ™ pažangÄ… padarÄ— ginklininkai, kovos maÅ¡inų gamintojai.
Lietuvai XIII–XIV amžiuose trÅ«ko specialistų amatininkų ir pirklių kapitalo. Šį trÅ«kumÄ… Å¡velnino iÅ¡ Rusios žemių į Vilnių, o gal ir į kitus Lietuvos miestus atsikeliantys pirkliai ir amatininkai. Bet to nepakako, ir Lietuvos valdovai Ä—mÄ— dairytis į kitų Vidurio Europos Å¡alių – ÄŒekijos, Vengrijos, Lenkijos amatininkus ir pirklius. Yra užuominų, kad pirklius ir amatininkus iÅ¡ Vakarų kvietÄ—si dar Gedimino pirmtakai. Valstybine politika Å¡i pirklių ir amatininkų kvietimosi praktika virto Gedimino laikais. 1323 metų laiÅ¡kuose Hanzos miestams Gediminas iÅ¡dÄ—stÄ— lyg ir Lietuvos Å«kio plÄ—tojimo programÄ…. Gediminas kvietÄ— į LietuvÄ… karius – riterius, pirklius, amatininkus (kalvius, raÄius, batsiuvius, kailiadirbius, malÅ«nininkus, akmenskaldžius, auksakalius, kovos maÅ¡inų gamintojus ir kitus), o taip pat ir žemdirbius. Gediminas žadÄ—jo aprÅ«pinti juos žeme, laikinai atleisti nuo mokesÄių ir muitų.
Lietuvių pirkliai ir amatininkai bei atsikÄ—lÄ—liai iÅ¡ Rusios ar Baltijos pakranÄių vokiÅ¡kųjų miestų sudarÄ— pirmÄ…sias didesnes miestieÄių bendruomenÄ—s Lietuvoje. Daugiausia minÄ—tini Vilniaus ir KernavÄ—s miestieÄiai, Trakai, KrÄ—va, Juodosios Rusios centrai – Gardinas, Naugardukas. Be didžiųjų centrų nedidelÄ—s amatininkų ir prekeivių gyvenvietÄ—s su turgais kÅ«rÄ—si prie administracijos centrų – vietininkų pilių.. Daugiausia jų XIV a. buvo domeno žemÄ—se – MerkinÄ—, Alytus, Punia, Valkininkai, Daugai, EiÅ¡iÅ¡kÄ—s, Lyda ir kitos. PanaÅ¡ios kilmÄ—s yra Raseiniai, Kražiai, Ariogala, UkmergÄ—, AnykÅ¡Äiai ir daug kitų. Tai buvo itin gausių LDK miestelių užuomazgos, kurie taikÄ—si tapti kaimo ir didžiųjų miestų tarpininkais. TaÄiau XIV amžiuje iÅ¡ daugumos tokių gyvenvieÄių tik Ä—mÄ— formuotis tikrieji miestai. Tad XIV amžiuje LDK Ä—mÄ— raizgyti kol kas dar retas, taÄiau nuolat didÄ—jantis miestų tinklas. LDK Rusios žemÄ—se Å¡is tinklas buvo paveldÄ—tas ir atkuriamas, o lietuviÅ¡kose žemÄ—se – naujiena, kurios Å¡aknys siekia XIII a., o gal ir ankstesnius amžius.
XV amžiaus pabaigoje Vilniuje, o XVI a. viduryje Kaune ir kituose miestuose ėmė kurtis amatininkų cechai. XVI a. jie jau tapo svarbiausiais prekių gamintojais miestuose. Pirmieji cechai Lietuvoje susikūrė 1495 metais Vilniuje. Tai buvo auksakalių ir siuvėjų cechai. Cechai taip pat kūrėsi ir kituose miestuose – Kaune, Merkinėje, Raseiniuose, Šiauliuose, Telšiuose. Nuo XVI a. cechuose imta gaminti ir dailius stiklo dirbinius, gerokai patobulėjo auksakalystė, taip pat – keramika, audimas.
Cecho statutÄ… turÄ—davo patvirtinti didysis kunigaikÅ¡tis. Tik tuomet cechas buvo laikomas teisÄ—tu. Nuo 1552 metų cechų statutus galÄ—jo tvirtinti ir Vilniaus magistratas. Teismo bylas, susijusias su cechų gamybos procesu ir jo narių tarpusavio santykiais, sprÄ™sdavo cecho teismas. Jame paprastai teisÄ—jaudavo metams iÅ¡renkami vyresnieji cecho meistrai. DidžiÄ…jÄ… cecho amatininkų daugumÄ… sudarydavo vietiniai miestieÄiai ar nuskurdÄ™ bajorai. Priimti į cechÄ… valstieÄius draudÄ— jo statutas.
Amatininkus ir amatus minimi Lietuvos 1529 ir 1588 metų Statutai. Juose iÅ¡vardintos bent 25 amatų rÅ«Å¡ys. Minimi kalviai, mÅ«rininkai, siuvÄ—jai, plytininkai, kailiadirbiai, odininkai, raÄiai, kubiliai, puodžiai, degutininkai, dailidÄ—s ginklininkai. Didžiausiu Lietuvoje amatų centru buvo Vilnius.
XVII amžiaus antroje pusÄ—je dÄ—l karų ir suirutÄ—s amatai patyrÄ— nuosmukį. Prie amatų nuosmukio prisidÄ—jo ir bajorai, kurie daugumÄ… prekių atsiveždavo iÅ¡ užsienio bei laisvai pardavinÄ—davo savo valdose. Å itaip jie žlugdÄ— vietinius amatininkus. Daugelis cechų užsidarÄ—, dalis miestų amatininkų pradÄ—jo verstis žemdirbyste, o dar kiti tapo klajojanÄiais amatininkais. Tarp klajojanÄių amatininkų daugiausia bÅ«davo siuvÄ—jai, dailidÄ—s ir įvairių namų apyvokos daiktų remontininkai. VÄ—l amatai atsigauti pradÄ—jo tik XVIII a. II pusÄ—je. PrieÅ¡ pat treÄiÄ…jį Respublikos padalijimÄ… Vilniuje veikÄ— 38 cechai. Juose dirbo 860 meistrų, 310 pameistrių ir 420 mokinių.
