Nors šiuolaikinė metalurgija ir metalų apdorojimo technologijos suteikia peilių gamybai daug naujų galimybių, peiliai buvo, yra ir matyt dar ilgai bus kalami. Kodėl?
Ir kodėl apibūdinimą „kaltinis peilis“ dažniausiai bandoma pateikti kaip neabejotiną peilio privalumą? Ar tame yra tiesos?
Atsakymai į šiuos klausimus slypi peiliakalystės proceso ypatumuose, kuriuos ir pabandykime išsiaiškinti.
Pradžiai – keletas bendrų tezių, apsprendžiančių bet kokios peilių gamybos pagrindus:
Peilį, kaip įrankį, pirmiausia charakterizuoja geležtės savybės.
Geležtės savybės priklauso nuo plieno sudėties, sandaros, apdorojimo ir geometrijos.
Kalbant apie peilių gamybai tradiciškai naudojamus plienus, galima teigti, kad nėra blogų plienų – yra blogai (netinkamai) apdoroti plienai.
Kiekvienas konkretus plienas apibūdinamas chemine sudėtimi, o „tapęs peilio geležte“ turi nuo apdorojimo priklausančias mechanines savybės.
Gaminant geležtę plieno apdorojimas gali būti keleriopas:
- Terminis apdorojimas
- Termocheminis apdorojimas
- Termomechaninis apdorojimas spaudimu (kalant)
- Mechaninis apdorojimas pjaunant (šaltkalviškai)
Terminio apdorojimo būdu (išskiriami: atkaitinimas, normalizavimas, grūdinimas ir atleidimas) mechanines savybes galima keisti keičiant vidinę plieno sandarą. Bet tik tam tikrose ribose, kurias apsprendžia apdorojamo plieno cheminė sudėtis.
Termocheminis apdorojimas - tai įkaitinto plieno paviršinių sluoksnių difuzinis įsotinimas įvairiais cheminiais elementais (pvz. „cementavimas“ įanglinant ar įazotinant). Pagrindinis termocheminio apdorojimo tikslas yra pakeisti metalo paviršinių sluoksnių cheminę sudėtį, sandarą ir atitinkamai - savybes (pvz. padidinant paviršiaus kietumą bei atsparumą dilimui, korozinį atsparumą ir pan.)
Formuojant plieną spaudimu (kalant) mechanines savybes taip pat galima keisti, keičiant tiek išorinius, tiek ir vidinius parametrus. Kalama pagrinde karštuoju būdu, bet atskirais atvejais naudojamas ir šaltasis kalimas.
Šaltkalviškai formuojant geležtę mechaninės plieno savybės iš esmės nesikeičia, tačiau tinkamai parinkti geležtės išmatavimai ir geometrija leidžia geriau ar blogiau tas savybes panaudoti.
Kalbant apie peiliakalystę, visi paminėti plieno apdorojimo būdai yra svarbūs ir gali būti derinami tarpusavyje. Tai pirmasis peiliakalystės ypatumas.
Ir dar. Svarbu ne tik „kaip kalti“, bet ir „ką kalti“
Peilis – tai įrankis sąlyginai minkštoms medžiagoms pjauti, tad į bendrąją pjovimo įrankių teoriją galima nesigilinti, tik verta žinoti, kad minkštų medžiagų pjovimui didelę įtaką turi geležtės geometrija (minkšto plieno peilis su gera geležtės geometrija pjaus geriau, nei iš kieto plieno, bet su bloga geometrija).
Kuo kietesnė medžiaga bus pjaunama, tuo didesnę įtaką įgyja ašmenų mechaninis atsparumas, kuris tiesiogiai siejasi su chemine sudėtimi ir plieno sandara.
Stipriai legiruotiems plienams tinkama sandara (o atitinkamai – ir numatytos savybės) pilnai susidaro pagal konkrečiam plienui nustatytą režimą atlikus terminį apdorojimą. Tokius plienus kalti nebūtina, o atskirais atvejais ir nepatariama.
O štai silpnai legiruotų ir nelegiruotų plienų savybes kalimu pagerinti galima.
Čia ir prasideda „šokis su kūjais“.