Baltų žemėse, o vėliau ir Lietuvoje, durklas buvo dažnas ginklas. Nuo senojo geležies amžiaus I-IV a. iki pat renesanso XVI a. lietuvių ginkluotėje durklas buvo. Durklų formos skyrėsi skirtingais laikotarpiais ir skyrėsi pas skirtingas baltų gentis. Kaip ir skramasaksai, baltiški durklai nebuvo eilinio kario ginklas, vyrutis jau turėjo būti šio to pasiekęs, kad tokio ginklo nusipelnyti. Vat tie platieji Kovos peiliai, kuriuos nurodė Vladas, daigtas labiau paplitęs, todėl jo atžvilgiu su lietuvos archeologų pateiktu pavadinimu-Platusis KOVOS peilis- nesutinku. Pats tokį naudoju ir žinau, kad jo panaudojimas, kaip kovos peilio buvo geriausiu atveju 30 %. Šie platieji kertpeiliai pirmiausia buvo puikus miško žmogaus įrankis visiems įmanomiems miško ir ūkio darbams, jis tinka ir kirtimui, gali tarnauti kaip skliutas, su juo galima tašyti, skelti. Taip pat galima kailį lupt, žodžiu naudotas lygiai taip pat, kaip ir kitose pasaulio miškingose vietose. Aišku naudotas ir kaip ginkas, bet tai nebuvo specializuotas tam reikalui gamintas daiktas.
Kas liečia skramasaksus, tai jie randami pas vakarų baltus kaip importas, pas jotvingius ir ypač pas prūsus yra pavieniai radiniai. Bet mes turėjom savą durklų kultūrą.
Pas mus geros durklų rekonstrukcijos išlenda retai, nes mažai kalvių sugeba taisyklingai juos pagaminti. Pagal spec užsakymą kelėtą gerų yra nukalęs Martynas Stonkus ir Tomas Vosylius, daugiau kažkaip nežinau, kad kas imtūsi.
Ne visi mūsų durklai buvo sudetingo kalimo, bet yra tokių, prie kurių didžioji dauguma Lietuvos kalvių pasikasytų pakaušį ir užsirukytų (čia aš bandau provokuoti susidomėjimą).
Ipolitas matosi eina lengviausiu keliu, skramasaksų pilnas googlas.
O tas ornamentuotų peiliukų peišinys tai prajuokino, tam piešinyje 8 cm ilgio peilaičiai, bėje labai gražūs XI-XII a. rasti Kauno miesto teritorijoje, nei vieno iš jų nekeisčiau į didžiausią skramasaksą
Va keli, kurie buvo po ranka, trečias nuo pradžios Karaliaučiųje rastas skramasaksas.
