Diskusijų forumai

Šioje temoje sudėti visi atsakymai į klausimus, kurie buvo užduoti senoje svetainėje.
Klausimų-atsakymų numeracija išsaugota tokia pati, kaip buvo ten.

Kaip nurodyta Asociacijos įstatų 4.1. punkte, reikia raštu pareiškti norą tapti asociacijos nariu (prašymo formą atsiūsime el. paštu) ir sumokėti stojamąjį mokestį (įnešant 150 litų į Asociacijos sąskaitą).
Jūsų prašymas, po asmeninio pokalbio su Asociacijos valdybos nariais, bus apsvarstytas artimiausiame valdybos posėdyje ir apie priimtą sprendimą bus pranešta 5 darbo dienų laikotarpyje.

Medžioklinio peilio, kaip ir bet kokio kito įrankio naudojimas labai priklauso nuo jį naudojančio žmogaus įgūdžių ir pomėgių. Tai, kas gerai ir patogu vienam žmogui, nebūtinai bus taip pat gerai ir patogu kitam. Juo labiau, kad nudirti ir išdarinėti šerną, visai ne tas pats, kas kiškį. Todėl medžiokliniai peiliai būna įvairūs. Skiriasi jie tiek savo konstrukcinėmis ypatybėmis, tiek ir medžiagomis iš kurių buvo pagaminti. Ir šie skirtumai gali būti kardinalūs.
Tokia ilgoka įžanga yra būtina paaiškinti, jog nėra vienareikšmio atsakymo į klausimą, koks medžioklinis peilis būtų tinkamas visiems atvejams ir kiekvienam medžiotojui, nežinant kokie žvėrys bus dorojami ir kaip medžiotojas įpratęs (moka) tai daryti.
Pavyzdžiui vieni medžiotojai kailį pjauna ir dirią tik ašmenimis, kiti pjaudami kailį linkę naudoti tam specialiai skirtą rėžtuką ant peilio penties. Dirdami kailį ar odą, vieni labiau mėgsta nuožulnesnį geležtės nusmailėjimą, kiti - statesnį. Panašiai yra ir su geležtės metalo kietumu: kai kam parankiau dirbti su minkštesnio plieno peiliu ir dažniau perbraukti per ašmenis galąstuvu, kiti nemėgsta galąsti peilį žverienos dorojimo metu ir todėl renkasi kietesnio plieno peilius su patvaresniais ašmenimis. O kur dar sąnarių narstymas ir kaulų kapojimas, kai pirmu atveju patogesnis mažesnis ir siauresnis peilis, o antruoju - ilgesnis ir sunkesnis.
Patyręs medžiotojas rinkdamasis peilį į visą tai turėtų atsižvelgti ir pasirinkti tokį, koks jam asmeniškai atrodo labiausiai tinkamas. Na, o turintiems mažiau patirties galime patarti tik tai, kas daugumos medžiotojų nuomone yra daug maž universalus medžioklinis peilis: 10-12 cm geležtė su aiškiai išreikštu ašmenų nusmailėjimu (pakilimu), pagaminta iš atsparaus rūdijimui plieno, užgrūdinto 55-58 HRC kietumu. Atsparaus rūdijimui plieno rūšių yra keletas ir ypatingos reikšmės rūšis neturi, nes svarbiau, kad geležtė būtų užgrūdinta teisingai - nei per minkštai (nes ašmenys išsilankstys ar greitai atšips), nei per kietai (nes ašmenys gali ištrupėti). Dar pravartu žinoti, kad iš to paties plieno pagamintos geležtės grūdinimo kokybė pas skirtingus peilių gamintojus neretai labai skiriasi.
Kaip tinkamas pavyzdys galėtų būti amerikiečių klasikinis medžiotojų peilis Buck Vanguard arba Lietuvoje gaminami GIKO peiliai.
Bet tai peiliai patogūs darinėti šernams ir stambiems kanopiniams, o smulkiems žinduoliams ir paukščiams yra gaminami ir visai kitokie peiliai.
Kad galėtume patarti konkrečiau iš kokių peilių verta rinktis, reikėtų žinoti kokiems gyvūnams ir kaip darinėti bus naudojamas peilis, o be to - kokia turėtų būti maksimali peilio kaina. Kadangi kaina taip pat daug ką apsprendžia.

Laguiole ir kitais Prancūzijos gamintojų peiliais prekiauja IĮ Olivje suvenyrai, kurios parduotuvė randasi Vilniuje, Ozo g. 25 (Ermitažo II aukšte).
Parduotuvės darbo laikas: nuo 10 iki 20 val. visomis savaitės dienomis.

Atsižvelgiant į anglies ir legiruojančių priedų kiekį, homogeniniai plienai skirstomi į įvairias grupes - angliniai, mažaangliai, mažai legiruoti ar visiškai legiruoti. Europinėje žemyno dalyje virtuviniai peiliai kaip taisyklė gaminami iš visiškai legiruotų plienų (kai kitų metalų priedai lydinyje sudaro daugiau nei 2,5%). Tie patys plienai naudojami ir nebrangių medžioklinių peilių gamybai. Sąlyginai tokie plienai vadinami „nerūdijančiais", nors iš tikrųjų taip nėra, nes rūdys - tai geležies korozijos pasekmė, o pagrindinė plieno sudedamoji dalis yra geležis.

Tam, kad sumažinti plieno koroziją, pridedama chromo ir kitų atsparumą korozijai didinančių metalų. Kiti legiruojantys priedai dedami siekiant pagerinti plieno mechanines savybes (stiprumą, plastiškumą, atsparumą dilimui etc). Įtaką korozijai turi ir likutinės geležies priemaišos, pvz. siera, todėl pradinė žaliavos kokybė bei lydimo technologija taip pat turi įtakos plieno kokybei. Peilio pjaunančioms savybėms turi įtakos ir anglies kiekis plieno sudėtyje. Jeigu anglies yra mažiau kaip 0,20%, tokio plieno neįmanoma gerai užgrūdinti, t.y. terminio apdorojimo būdu pagerinti kai kurias mechanines plieno savybes, ir atitinkamai - neįmanoma gerai pagaląsti. O kai lydinyje anglies yra virš 2%, toks lydinys jau vadinamas špižiumi ir taipogi netinka peiliams gaminti (išimtis - milteliniai plienai, kur anglies gali būti 2% ir daugiau).

„Legiruotų nerūdijančių plienų" grupei priskiriama virš 120 plieno rūšių, bet peilių gamybai tinka tik dešimtadalis, o pramoninėje gamyboje naudojamos vos kelios rūšys. Daugelis metalurgijos pramonę vystančių šalių turi savo plienų rūšis ir jų žymėjimo sistemą. Labiausiai paplitusios yra Vokietijos (DIN), JAV (AISI), Rusijos (GOST) ir Japonijos (SUS) žymėjimo sistemos. Neretai peilių gamyboje naudojamas ir Švedijos bei Prancūzijos gamybos plienas. Lyginant šias žymėjimo sistemas būtina turėti omenyje, kad panašių savybių, bet skirtingų gamintojų plienai savo sudėtimi gali skirtis, tad toks palyginimas yra tik apytikslis.

Nesigilinant į plieno sudėti, legiruotų plienų rūšis sąlyginai sugretinti galima taip: 

 Pirmo stulpelio pirmas skaičius - plieno sudėtyje esančios anglies šimtosios procento dalys. Kuo didesnis skaičius - tuo geresnis plienas peilių gamybai. Pvz. AISI sistemoje seka būtų tokia: 420, 425, 440A, 440B, 440C, 154CM.

Palyginkime Jūsų nurodytus Beem ir BergHOFF firmų peilius.

BergHOFF peiliai iš „Concavo" serijos pagaminti iš plieno 18/10 T304 t.y. 18% chromo ir 10% nikelio bei papildomai stabilizuota titanu, kas prilygtų pagerintam AISI-420 rūšies plienui.

BEEM peiliai „Chromeline", "Star Line" bei "Profi-Pom" pagaminti iš vokiško plieno 1.4028, kuris atitinka AISI-420.

Lyginant tik plienų sudėti, BerHOFF plienas atsparesnis dilimui ir korozijai, tačiau anglies kiekis abejuose kritiškai mažas- apie 0,20%, tad išskirtinėmis pjovimo savybėmis šie plienai nepasižymi ir peiliai atšips greičiau, nei pavyzdžiui pagaminti iš AISI-440A lygio plieno.

Nebent geležčių grūdinimas būtų atliktas labai tiksliai ir su kriogeniniu atšaldymu, kas žymiai pagerina tokio plieno (AISI-420) mechanines savybes. Tačiau išsamios informacijos apie plieno terminio apdorojimo procedūras šių peilių gamintojai nepateikia.



Atsakant į klausimą iš kokio lydinio peiliai geriausi, reikėtų atsižvelgti į Jūsų norą nusipirkti peilius Kaune, t.y. apsiriboti tais gamintojais, kurių peiliais šiuo metu prekiaujama. Deja, bet geresnių (nei Jūsų nurodyti) peilių su ištisine metaline rankena nei į Kauną, nei aplamai į Lietuvą prekybininkai kol kas neveža. Yra kiek aukštesnio lygio Vokiečių firmos Zwiling J.A.Henckels peiliai ("TWIN Select" serija), bet žymiai brangesni ir jais prekiaujama tik Vilniuje.

Iš to, kas yra mažmeninėje prekyboje, siūlytume atkreipti dėmesį į Victorinox virtuvinius peilius (pvz. rinkinį „5.1153.11") bei į Fiskars virtuvinių peilių seriją „Cuisine" ar „Chef de luxe". Šių peilių rankenos ne metalinės, tačiau gerai priderintos, taigi pakankamai higieniškos, o geležtės pagamintos iš švediško plieno „Sandvik 12C27", kuris prilygsta AISI-440A. Jame yra apie 0,6% anglies, geležtės užgrūdintos iki 57 HRC, tad peiliai puikiai pjauna ir gerai galandasi. O be to, švediška geležies rūda garsėja savo grynumu, tad plieno lydiniui reikia mažiau legiruojančių priedų ir atitinkamai toks lydinys pigesnis. Lyginant su kitais europietiško dizaino peiliais, šio plieno peiliai pagal kokybės-kainos santykį kol kas yra geriausi, kokius galima laisvai nusipirkti Lietuvoje.

Victorinox virtuviniais peiliais Kaune prekiauja:

"Lajona" Prekybos centras "Senuku", Draugystes g. 8 k.

"Lajona" Prekybos centras "Molas", Barsausko g. 66 a

"Lajona" Prekybos centras "Mega", Islandijos pl. 32

"Sangaida" HoReCa, Kaunakiemio g. 40, tel. 37323802

"Skonio magija" Vytauto pr. 93, tel: 37222617

Fiskars peilius galima įsigyti didžiuosiuose prekybos centruose arba internetu:

„Cuisine“

http://www.ginalas.lt/

http://pigu.lt/

http://www.viskassodybai.lt/

„Chef de luxe“

http://pigu.lt/

http://www.viskassodybai.lt/

http://www.geri-irankiai.lt/

Volkov Dmitrij Vladimirovič - peiliu gamintojas iš Pavlovo miesto, esančio Nižnij Nogorod srityje, Rusijoje. Šiuo metu jis vadovauja savo įkurtai bendrovei „Damasko ašmenys" (ООО "Дамасский клинок"), kuri gamina palyginti nebrangius medžioklinius ir turistinius peilius bei įvairius peilių rinkinius dovanoms pagrinde iš anglinio damaskinio plieno. Plačiau apie šio gamintojo peilius galima pasiskaityti bendrovės svetainėje.

 

Mūsų nuomone, šio gamintojo peiliai pagal „kokybes/kainos" santyki yra labiau dekoratyviniai, nors pati peilių konstrukcija pakankamai funkcionali (jeigu kam patinka toks dizainas ir jeigu naudotojas mokės tinkamai prižiūrėti geležtę iš anglinio damaskinio plieno bei rankeną iš sunertos beržo tošies).

Išilginis griovelis ant peilio geležtes (rus. „дол“) – tai ilgaašmenių ginklų konstrukcinio elemento liekana. Griovelis gali palengvinti geležtę bei padidinti geležtės tvirtumą ir stangrumą tik tuomet, kai geležtė yra pakankamai ilga ir stora, o abipusiai simetriškai nukalti grioveliai – atitinkamai platūs ir gilūs. Tik tuomet pasireiškia dvitėjo tvirtumo ir atsparumo efektas (Medžiagų mechanikos pagrindai).
Kitu atveju griovelis, ypač kai jis siauras ir vienpusis (koks įprastai daromas ant šiuolaikinių peilių geležčių), tėra dekoratyvinis elementas, neturintis praktinės įtakos nei peilio svoriui, nei geležtės tvirtumui.
Praktinė griovelio nauda pasireiškia kitaip.
Pavyzdžiui jakutų etniniuose peiliuose, kur geležtės skerspjūvis yra kalto formos, plačiojoje plokštumoje per vidurį griovelis išrėžiamas tam, kad sumažinti pjaunamos mėsos prilipimą (bei prišalimą žiemą) prie ištisinės plokštumos. Dėl tos pačios priežasties (kad pjaunamas produktas mažiau liptų prie plokščios geležtės) eilė plačių nuožulnių griovelių (skersai geležtės) daroma ir ant kai kurių virtuvinių peilių.
Teoriškai, griovelis gali būti naudingas grūdinant storas peilių geležtes. Staigiai vėsinant įkaitintą ruošinį, ploni ašmenys atvėsta greičiau nei stora pentis, dėl ko atsiranda vidinė metalo įtampa, galinti peilio geležtę išlenkti ar sukelti įtrūkius. Todėl kai kurie peiliadirbiai išilgai penties iškala ar išrėžia nuožulnų griovelį, kad ir storoji geležtės dalis vėstų greičiau bei vienodžiau. Tokiu pat būdu buvo bandoma sumažinti vidinę metalo įtampą pilnai kaldinant geležtės ruošinį kalvėje.
Na, o pramoniniu būdu gaminamuose peiliuose, tam tikrų formų geležtėms griovelis daromas siekiant vizualiai paįvairinti geležtę bei sužadinti asociacijas su ilgaašmeniais ginklais. Tačiau nei su peilių palengvinimu, nei su geležtės sutvirtinimu tai nėra susiję.

Nuorodų į lietuviškus tinklalapius apie kaulo ir rago apdorojima bei inkrustacija neturime.

Informacijos rusu kalba rasite čia:

http://bibliotekar.ru/krasota/24.htm

http://www.samodelki.net/rog.php

http://tdnt.org/article.php?id_artic=33&year=2008

Metalo stiprumas – tai sąvoka, reiškianti bendrą metalinio gaminio atsparumą įvairioms mechaninėms deformacijoms nesuyrant, o kietumas - pasipriešinimas kito kūno fiziniam poveikiui nesuyrant lokalioje poveikio vietoje. Kalbant supaprastintai, kietumas, kaip ir standumas ar tamprumas, - tai tik viena iš metalo mechaninių savybių, apibūdinama atsparumu tam tikram poveikiui.

Kad išsamiau paaiškinti šių sąvokų skirtumus, vertėtų prisiminti Medžiagų mokslo pagrindus ir kai kuriuos terminus.
Pradėkime nuo to, kad fizinės medžiagų savybės, apibudinančios medžiagų atsparumą, vadinamos mechaninėmis medžiagų savybėmis. Medžiagų savybės priešintis jas ardančiam jėgų poveikiui vadinamos mechaniniu atsparumu. Mechaninis atsparumas nustatomas mechaniniais medžiagų bandymais, kurie atliekami specialia įranga deformuojant tam tikros medžiagos gaminį.
Deformacija - tai įvairių jėgų veikiamo gaminio matmenų ir formos kitimas. Yra dvi deformacijos rūsys: tamprioji ir plastinė.
Tamprioji (grįžtamoji) - tokia deformacija, kai jėgoms veikiant, gaminio matmenys ir forma pasikeičia, tačiau joms nustojus veikti, deformacija išnyksta, t.y. gaminys atgauna pirmykščius matmenis bei formą. Plastinė (liekamoji) deformacija tokia, kai jėgoms nustojus veikti, matmenys ir forma lieka pakitę.
Stiprumas – išorinių jėgų veikiamos medžiagos geba priešintis deformavimui nesuyrant.
Standumas – išorinių jėgų veikiamo gaminio geba išlaikyti matmenis deformacijų ribose.
Tamprumas - medžiagos geba atgauti pirmykščius matmenis ir formą, kai pašalinama apkrova.
Plastiškumas - medžiagos geba deformuotis nesuyrant, kai veikia apkrova ir išlaikyti pakitusią forma, kai apkrova pašalinama.
Trapumas - medžiagos savybė suirti nesusidarant pastebimoms plastinėms deformacijoms.
Tąsumas - medžiagos geba priešintis susidariusio plyšio plėtimuisi. Reikia skirti tąsumą nuo plastiškumo.
Smūginis tąsumas - geba priešintis suirimui veikiant smūginei apkrovai, t.y. staiga didėjančiai apkrovai.
Kietumas - medžiagos geba priešintis kito kietesnio kūno (indentoriaus) įspaudimui ar įrėžimui ir nesuirti lokaliame deformuotame tūryje.

Kietumas nėra atskira medžiagos fizinė konstanta (pvz., kaip medžiagos lyginamasis svoris, tankis ir pan.). Tai atitinkama forma išreikštas medžiagos mechaninis atsparumas, atitinkantis tam tikrą deformacijos ir įtempių būvį, panašiai kaip atsparumas tempimui, gniuždymui, sukimui ar pan. Tačiau kietumas yra svarbus įrankinių plienų (kurie labiausiai paplitę peilių gamyboje) mechaninis rodiklis, nes praktiškai nusako atsparumą kontaktiniams įtempimams įrankio darbinėje briaunoje ir todėl neretai vartojamas kaip bendrinis medžiagų stiprumo sąvokos analogas. Tačiau peilių atžvilgiu tai nėra visai teisinga, nes priklausomai nuo peilio paskirties, ne mažiau svarbios gali būti ir kitos geležtės metalo savybės, pvz.: plastiškumas ar smūginis tąsumas.
Kietumo bandymai nuo kitų medžiagų mechaninių savybių bandymų skiriasi tuo, kad juos atliekant deformuojamas ne visas bandinio turis, o tik nedidelė jo dalis. Kietumas nustatomas pastovia jėga ir greičiu spaudžiant į bandomojo metalo paviršių atitinkamos formos antgalį. Priklausomai nuo matavimo būdo - rutuliuką, kūgį ar keturbriaunę piramidę. Iš indentoriumi padaryto įspaudo matmenų galima spręsti apie medžiagos kietumą. Kuo metalas kietesnis, tuo veikiant tai pačiai jėgai indentorius padarys mažesnį įspaudą. Ir atvirkščiai, kuo metalas minkštesnis, tuo įspaudo skersmuo ar gylis bandinio paviršiuje bus didesni.
Medžiagos kietumas yra išreiškiamas masės dimensija kG/mm2 arba jėgos dimensiją, kur 1 kG ≈ 10 N ir 1 kG/mm2 ≈ 10 MPa, 100 kG/mm2 ≈ 1 GPa. Yra sudaryti standartai kietumo nustatymui ir jų palyginimo lentelės. Kietumas žymimas raide "H". Po raides H einantys simboliai, raidės ar skaičiai žymi būdo pavadinimą, naudojamos apkrovos dydį ir pan. Pavyzdžiui, žymėjimas 250 HB reiškia kietumo dydį, nustatytą Brinelio metodu (į tiriamą medžiagą įspaudžiamas grūdinto plieno rutuliukas), 252 HV – Vikerso (į paviršių įspaudžiama keturbriaunė deimantinė piramidė, kurios viršūnės kampas - 136 0).

Klausime nurodytu atveju – 55 HRC - kietumas nustatytas Rokvelio metodu, naudojant kūgį (pagal C skalę, 1500 N apkrova), o jei būtų 55 HRB – kietumas nustatytas naudojant rutuliuką ( B skalė, 1000 N apkrova) arba 55 HRA - bandymas atliktas kūgiu (naudojant skalę A, 600 N apkrova).
Nors įvairiais matavimo metodais nustatyta kietumo skaitinė reikšmė gali būti tokia pati, faktinis metalo kietumas nebus vienodas, nes matuojant skirtingais metodais skaitinė kietumo išraiška būna skirtinga. Šioms reikšmėms tarpusavyje palyginti yra sudarytos specialios lentelės.

Peilių geležčių kietumas kaip taisyklė žymimas simboliu HRC (t.y. nustatomas Rokvelio metodu pagal C skalę ar atitinkamai perskaičiuojamas į HRC).
Nustatant kietumą Rokvelio metodu, kietiems metalams į bandinio paviršiu įspaudžiamas kūgis (viršūnes kampas 120o ), o bandant minkštus metalus - 1,587 mm skersmens grūdinto plieno rutuliukas. Kūgio ir rutuliuko įsmigimo gylis atskaičiuojamas prietaiso indikatoriaus skalėje sugraduotoje HR kietumo vienetais. Kietumo nustatymo principas yra toks: apkrovus antgalį pradine 100 N apkrova gaunamas pradinis įsmigimo gylis, o pridėjus papildomą apkrovą iki 1500 N gaunamas maksimalus įsmigimo gylis. Rokvelio kietumo matas yra skirtumas tarp maksimalaus įsmigimo gylio ir pradinio įsmigimo gylio.
Pagal šį kietumo matą randamas kietumo Rokvelio skaičius. Kuo didesnis kietumas, tuo didesnis skaičius. Peiliu geležčių kietumas, priklausomai nuo plieno rūšies ir užgrūdinimo, būna 45-65 HRC ribose.
Kietumo bandymas Rokvelio metodu yra nesudėtingas ir palieka tik mažą įspaudą, todėl šis metodas yra plačiai taikomas.

Dar vertėtų paminėti kietumo bandymą Šoro metodu, kuris skiriasi nuo jau minėtų statinio kietumo matavimo būdų, nes Šoro metodu kietumas kompiuterio pagalba matuojamas dinamiškai ne pagal padaryto įspaudo dydį, o pagal plieninio rutuliuko atšokimo aukštį. Kuo medžiaga minkštesnė, tuo didesnė jos plastinė deformacija. Deformuojantis bandomai medžiagai gesinama rutuliuko kinetinė energija ir jis mažiau atšoka nuo paviršiaus. Panašiai kaip kamuolys nevienodai atšoka pvz. nuo čiužinio ir nuo medinių grindų. Matuojant bandinio kietumą, rutuliuku užtaisytas prietaisas stabiliai prispaudžiamas prie bandinio paviršiaus ir paspaudus prietaiso mygtuką daužiklis paleidžia rutuliuką. Minikompiuteris išmatuoja rutuliuko atšokimo aukštį ir ekrane parodomas kietumo skaičius. Patogu tai, kad naudojant šį prietaisą galime pasirinkti kokiais vienetais gauti kietumą - HB, HV, HRC ar pan. Šoro metodas ypač patogus tais atvejais kai negalima palikti įspaudimo žymių paviršiuose.

Peilių seriją „GLOBAL" gamina Japonų firma Yoshida Metal Industry Co.,LTD. (YOSHIKIN), o peilių seriją „Type 301" gamina Chroma Cutlery, Inc.

„Global" peiliai gaminami iš plieno prekiniu pavadinimu „Chromova 18". Tikslios plieno sudėties gamintojas nenurodo. Užsimenama, kad tai chromo, vanadžio ir molibdeno priedais legiruotas plienas, turintis labai geras antikorozines savybes dėka sudėtyje esančio 18% chromo. Deklaruojama, kad „Global" peilių ašmenų kietumas 56-58 HRC.

„Type 301" peiliai turi išskirtinį dizainą, kurį sukūrė žymus prancūzų dizaineris F.A. Porsche bendradarbiaujant su virėju Jörg Wörther. Kaip teigia gamintojas, peilių geležtės pagamintos iš specialaus japoniško plieno „301", kurio tiksli sudėtis taip pat nenurodoma, išskyrus tai, kad šis plienas yra legiruotas ir atsparus korozijai. Pagal įvairius šaltinius geležčių kietumas gali būti iki 59 HRC.

„Type 301" peilių naudoti neteko (profesionalūs virėjai apie juos atsiliepia palankiai), o „Global" peiliai paliko labai gerą įspūdį tiek savo ergonomika, tiek pjovimo savybėmis. Tačiau jeigu ketinate įsigyti šiuos peilius, reikia žinoti, kad dėl didelio chromo kiekio (kuris kartu su antikorozinėmis savybėmis suteikia plienui trapumo) bei legiruotiems plienams nebūdingai aukšto kietumo, jų ašmenys yra jautrūs šoninėms apkrovoms ir todėl reikalauja išskirtinio dėmesio tiek naudojant, tiek galandant. Priklausomai nuo dydžio, „Global" peilio kaina Lietuvoje svyruoja nuo 250 iki 500 litų už peilį.

Kiek geros šių peilių pjovimo savybės lyginant su geriausiais Europiniais gamintojais (Wusthof ED., Zwilling J.A.Henckels, Sabatier ir kt.), paaiškės po testo.

Kalbant apie peilių galandinimą, pirmiausia reikia apsispręsti, ar norite išsaugoti peilius kuo ilgiau, ar galite sau leisti juos sugadinti. Ypač tai liečia geresnės kokybės peilius. Jeigu peiliai rūpi - niekada nenaudokite jokių galandinimo įrenginių, išskyrus „brukštą" (ilgas metalinis arba keramikinis strypas, naudojamas ašmenų aštrumui „atgaivinti", rusiškai dar vadinamas "musat") bei galandinimo akmenis (jeigu mokate jais naudotis). Jeigu ne, rūpestingai naudojami geros kokybės peiliai išliks aštrūs keletą metų, todėl kai peiliai atšips tiek, kad „brukštas" nebegelbės, verta nunešti peilius specialistui, kuris sugeba juos tinkamai pagaląsti nesugadindamas ašmenų. Įvairūs elektriniai ar mechaniniai galąstuvai (įskaitant ir Fiskars) skirti ekonominės klasės peiliams iš minkšto plieno, kurio praktiškai neįmanoma gerai užgaląsti kitaip, kaip suformuojant šiukščią ašmenų briauną, kuri pjauna tik savo nelygumų dėka. Peilius iš geresnio ir kiečiau užgrūdinto plieno visi šie galąstuvai ne tiek užgalanda, kiek suraižo ir sugadina plonai nudailintus ašmenis. Geresnės kokybės peilių pjovimas po tokio „galandinimo" tik dar labiau pablogėja. Nes geri peiliai, kaip ir geri batai ar geras automobilis, reikalauja deramos priežiūros.

Didžioji dauguma žmonių neskiria peiliams reikiamo dėmesio, todėl tokiems žmonėms, kad palengvinti ir pagreitinti galandinimo procedūrą, gaminami įvairūs mechaniniai ar elektriniai galąstuvai. Jie negalanda taip gerai, kaip tai galima padaryti rankomis ant galandinimo akmenų. Jie agresyviai ir todėl greitai „nudrožia" ašmenis, paversdami juos mikroskopiškai smulkiai dantytu pjūkleliu, kuris ne tiek pjauna, kiek „brūžina". Daugumai to pakanka, o kai kurie net vengia aštrių peilių, kadangi dirbant su aštriu peiliu pavojinga būti išsiblaškiusiu ar elgtis lengvabūdiškai.

Tiems, kas nenori skirti peiliams jokio dėmesio ir nenori peilių galąsti, pramoniniu būdu gaminami peiliai „su dantukais". Kainuoja tokie peiliai nedaug, nes gali būti gaminami ir iš pigiausio plieno, „brūžinti" jais galima ilgai ir galąsti jų nereikia...

Atsakant į klausimą, kuo skiriasi plieninė „dildė" ("brukštas") nuo Fiskars galąstuvų, tai jau buvo minėta, kad „brukštas" nėra galąstuvas įprasta prasme. Tai įrankis, kuriuo tik išlyginami ašmenys ir atstatoma pjaunančioji ašmenų briauna. „Brukštas" paprastai naudojamas prieš pasinaudojant peiliu (jeigu tai būtina).

O Fiskars galąstuvai peiliams ir kirviams tarpusavyje skiriasi pirmiausia išpjovos dangtelyje dydžiu - kirviams skirtame galąstuve išpjova platesnė, bei keraminio ratuko griovelis suformuotas didesniu kampu. Minkšto plieno peiliams Fiskars galąstuvai bene geriausi, nes drožia ašmenis įstrižai, o ne išilgai ašmenų, kaip kiti panašios konstrukcijos galąstuvai.

Tačiau nei "Chef deLuxe", nei "Cuisine" serijos peilių šiuo galąstuvu galąsti nerekomenduojame dėl aukščiau nurodytų priežasčių.

Pirmiausia apie grūdinimą: nežinant plieno rūšies (cheminės sudėties) tikslingai užgrūdinti geležtės neįmanoma nei namų dirbtuvėse, nei pramoninėmis sąlygomis.
Pabandysim trumpai paaiškinti kodėl.
Terminis grūdinimas – tai geležtės ruošinio kaitinimas iki tam tikros temperatūros su sekančiu aušinimu atitinkamu greičiu ir dažniausiai pakartotiniu pakaitinimu (atleidimu) siekiant, kad pasikeistų metalo struktūra ir plienas įgautų norimas mechanines savybes.
Tiek kritinė kaitinimo temperatūra, tiek aušinimo greitis skirtingiems plienams yra individualus ir neegzistuoja vienos grūdinimo schemos, kuri tiktų visiems ar bent daugumai plieno rūšių. Ypač legiruotų.
Be to, kai kurių legiruotų plienų su mažu anglies kiekiu (C<0,2 %) užgrūdinti praktiškai neįmanoma.
Jeigu geležtės ruošinį tiesiog įkaitinti pavyzdžiui „iki raudonumo“ ir po to atvėsinti panardinant tarkim į vandenį – plieno mechaninės savybės be abejonės kažkiek pasikeis. Tačiau jei vienos rūšies plienas po tokios procedūros gal ir taps šiek tiek kietesnis, tai kitas – taps trapus arba deformuosis aušinimo vandenyje metu. Tai priklauso nuo plieno cheminės sudėties. Kai kurie patyrę kalviai ar „termistai“ gali apytiksliai nustatyti plieno rūšis pagal netiesioginius požymius, kuriuos sugeba atskirti tik savo ilgametės patirties dėka, bet šiais laikais, kai plieno rūšių vis daugėja, tai labiau išimtis nei taisyklė.

Net ir žinant plieno rūšį (t.y. cheminę sudėtį), grūdinimą reikia atlikti tiksliai pagal tam plienui nustatytas grūdinimo schemas. Tik tuomet yra tikslingai gaunamas norimas rezultatas.
Namų sąlygomis teoriškai galima įsirengti kaitinimo ir aušinimo įrenginius bei įmanoma kontroliuoti grūdinimo procedūrą, tačiau tam vėlgi reikia patirties ir įgūdžių.

Todėl pradedantiems siūlytume apsiriboti šaltkalvyste ir gamintis peilio geležtę iš termiškai apdoroto plieno. Dirbti su grūdintu plienu yra sunkiau, bet laikantis kelių nesudėtingų taisyklių, būsite tikri, kad geležtė turės tas mechanines savybes, kokių norėjote pasirinkdami plieno ruošinį.
Jeigu dirbsite su elektriniu galąstuvu („šmirgeliu“, „naždaku“) ar naudosite juostinį arba kampinį šlifuoklį („balgarke“), pirmoji ir pagrindinė taisyklė – neskubėkite. Nenaudokite didelių apsukų ir stipriai nespauskite geležtės ruošinio prie abrazyvo, kad metalas nuo trinties neperkaistų ir neįvyktų grūdinimo atsileidimas. Ypač formuojant smaigalį ar ašmenis, t.y. ten, kur metalas suplonėja ir žymiai greičiau įkaistą. Čia perkaitimas visada įvyksta "netikėtai". Todėl antroji taisyklė – kuo dažniau vėsinkite ruošinį, pvz. panardindami jį į indą su vandeniu. Na ir neužmirškite laikytis darbo saugumo technikos reikalavimų.
Išsamiau apie tai, kaip pačiam pasigaminti peilio geležtę šaltkalvystės būdu, artimiausiu metu papasakosime skyriuje „Gamyba“. Kai straipsnis bus parengtas, pranešime tinklapio naujienų skyriuje.

Mechaninis apdirbimas -
Negrūdintą plieną apdirbti galima bet kuo, svarbu neįkaitinti iki ryškiai raudonos spalvos. Trumpalaikis įkaitinimas iki vos matomos raudonos spalvos galimas, bet to reikėtų vengti.
Galima naudoti ir dildę, ir el. galąstuvą ("šmirgeli"), ir kampinį šlifuoklį, ir statybinį juostinį šlifuoklį su suklijuotu šlifavimo audinio diržu. Juostinį šlifuoklį reikėtų apversti diržu į viršų ir kur nors įtvirtinti, o apdirbamą geležtę laikyti rankose. Negrūdintam plienui galima naudoti P40 arba P60 grūdo stambumo aliuminio oksido diržus.
Taip galima apdirbti ir grūdintą geležtę, tik grūdo stambumas P220 ir P320. Grūdintą geležtę negalima įkaitinti daugiau kaip 150*C. Taigi jei nesate tikras kad neįkaitinsite ašmenis, vienintelis apdirbimas - ranka ir su geru šlifavimo audiniu.
Pradėti galima P220 stambumo audiniu, po to 320 ir toliau iki pageidaujamo geležtės paviršiaus glotnumo.

Terminis apdirbimas -
Grūdinimas:
1770 (C = 0.7%, Si = 0.4%, Mn = 0.7%, P < 0.035%, S < 0.05%) tai silpnai legiruotas anglinis plienas.
Grūdinimo temperatūra 800 - 840*C. Temperatūra labai svarbi. Jei kaitinant galite garantuoti plius minus 5*C tikslumą, grūdinti galima iki 840*C, tada bus gaunamas didžiausias kietumas.
Tačiau jei temperatūros tiksliai kontroliuoti neturite galimybių, geriau nedakaitinti, nei perkaitinti. Nes perkaitinus plieną, jis bus trapus.
Labai svarbu išlaikyti geležtę krosnyje riekiamą laiką, kol metalas įkais ir pasikeis jo struktūra (austenitizuosis). Išlaikius per trumpai, geležtė nespės įkaisti iki reikiamos temperatūros arba įkais, bet nespės austenitizuotis. O laikant per ilgai, metalo paviršius "išdega", be to gali "užaugti" nepageidaujama plieno struktūra ir plienas bus trapus. Plieną įkaitinti daugiau galima tik labai trumpam laikui (keliom sekundėm), tada austenitizavimasis įvyksta labai greitai (pvz. grūdinant aukšto dažnio srovės įrenginiu ADS).
Grūdinant kalviškame žaizdre, galioja visi anksčiau paminėti dalykai, bet čia jau reikalingi įgūdžiai ir plieno "jautimas". Tiek ADS, tiek žaizdre temperatūra nustatoma pagal įkaitusio plieno spalvą. Šiais laikais tam dažniausiai naudojami infraraudonųjų spindulių termometrai, kurie nustato daikto temperaturą per atstumą.
Tinkamai įkaitintą plieną reikia kuo greičiau atvėsinti. Vandenyje vėsinti nerekomenduojama, nes dėl per greito aušimo plienas gali įtrukti. Paprastai naudojama šilta 50-60*C alyva. Galima naudoti ir augalini aliejų. Šilta alyva naudojama dėl to, kad metalo aušimas šiuo atveju vyksta greičiau. Taip užgrūdinto plieno kietumas turėtų būti apie 64 HRC.
Nelegiruotu anglinių plienų tiksli grūdinimo temperatūra ir išlaikymo laikas labai priklauso nuo plieno prigimties (geležies rūdos). Konkrečiam plienui šiuos dydžius tiksliau galima nustatyti eksperimentuojant, bet tam būtinas kietumo matavimo prietaisas.
Atleidimas:
Po grūdinimo plienas laibai trapus ir jį reikia „atleisti“, t.y. vėl pakaitinti, kad stabilizuotųsi plieno savybės. Minimali atleidimo temperatūra 200*C, išlaikymas apie 30 min. (nusistovėjusioje temperatūroje). Šiuo atveju liekamasis kietumas turėtų būti apie 59 HRC. Jeigu atleidimo temperatūra bus mažesnė, plienas bus trapus, jei didesne, labai sumažės kietumas. Pvz. jei atleidimas 300*C, kietumas bus tik apie 53HRC. Tai jau mažai darbiniam peiliui. Minimalus kietumas geram peiliui yra 58 HRC. Norint labai geros geležtes, reikia virs 60 HRC.

Taigi rekomenduojama grūdinimo schema būtų tokia:
įkaitinimas iki 830*C, išlaikymas 2-3 min (jei storis 2-3 mm), aušinimas šiltoje (apie 50*C) alyvoje, atleidimas 200*C 30 min.
Kietumas bus 58-59 HRC.
Jei plienas grūdinant nebuvo perkaitintas, grūdinimo procedūrą galima kartoti daug kartu (jeigu gautas rezultatas netenkina).

Iki 830*C įkaitintas plienas įgauna sodriai raudoną spalvą.















Neturint patirties, "iš akies" raudonumo atspalvių neatskirsite (panašiai raudonai metalas šviečia įkaitęs maždaug nuo 750 iki 1000*C), todėl tiksliai nustatyti temperatūrą ir ją kontroliuoti bus reikalingas nuotolinis infraraudonųjų spindulių termometras.



Grūdinant svarbu ne tik įkaitinti iki 830*C (+/- 10*C), bet ir keletą minučių išlaikyti vienodą temperatūrą. Tai padaryti galima anglių žaizdre arba specialiame pečiuje su dujine degykle ("lietlempe") ar su elektriniais kaitinimo elementais.



 

Teisingam metalo užgrūdinimui reikalingas ne tik geras meistras, bet ir atitinkama įranga. Vilniuje rekomenduotume AB „Gražtai“, kuri mūsų žiniomis turi tiek reikalinga įrangą, tiek patyrusius terminio apdorojimo meistrus. Ten pat galite pasiteirauti ir dėl vožtuvo perkalimo į peilio geležtę.

Kalvystės darbus Vilniuje taip pat atlieka UAB „Plieno kalvė“ bei UAB „Vilniaus kalviai“.

Reikėtų pažymėti, kad peilių rinkoje šiuo metu yra pakankamai įvairiausių peilių, todėl kaldintis peilio geležtę iš vožtuvo nėra nei praktinės, nei ekonominės prasmės.

Nebent norėtųsi pačiam išbandyti pilną peilio gamybos procesą. Tuomet linkime sėkmės ir kantrybės.

 

Deja, bet neturime duomenų apie tai, kur Kaune prekiaujama Kyocera keraminiais peiliais.

Internetu šiuos peilius galima įsigyti iš peiliai.lt arba e-peiliai.lt.