Diskusijų forumai

www.peilininkai.lt

Dabar yra 2024-03-29- 5:30

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 687 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1 ... 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42 ... 46  Kitas
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2020-11-24- 11:37 
Atsijungęs
Pirmininkas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2009-11-03- 20:43
Pranešimai: 10033
Šalis: Lietuva
Miestas: Vilnius
Arnoldas rašė:
Yra geresnis variantas su titrais. Ten dar detalės atsiskleidžia. Pvz dojarka G.L.A.S.A.

Būtent jį ir žiūrėjau:


_________________
Geriausias peilis yra tas, kurį turi kai jo prireikia...


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2020-11-24- 16:53 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2013-03-19- 14:39
Pranešimai: 1560
Miestas: Vilnius
Šitas biškį blogesnis, bet irgi nieko ..


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2020-12-02- 7:38 
Atsijungęs
Klubo narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2014-05-14- 16:39
Pranešimai: 1391
Miestas: Kaunas
Corona ekstra alus neatlaikė korona viruso antireklamos ir pakeitė pavadinimą. XD


Prikabinti failai:
36CDDBAD-7325-4D2A-9113-A9AC5945445F.jpeg
36CDDBAD-7325-4D2A-9113-A9AC5945445F.jpeg [ 124.8 KiB | Peržiūrėta 2952 kartus(ų) ]

_________________
Išminuotojai vaikšto lėtai, bet jų geriau nelenkti (;
Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2020-12-04- 9:29 
Atsijungęs
Klubo narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2014-05-14- 16:39
Pranešimai: 1391
Miestas: Kaunas
Mokslininkai pagaliau surado priežastį kodėl vyrus taip traukia motociklai.
Dabar suka galvas kas prie jų traukia moteris XD :E


Prikabinti failai:
BD648EC5-125A-4C2E-B018-9EF2CB28B208.jpeg
BD648EC5-125A-4C2E-B018-9EF2CB28B208.jpeg [ 200.06 KiB | Peržiūrėta 2883 kartus(ų) ]

_________________
Išminuotojai vaikšto lėtai, bet jų geriau nelenkti (;
Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2020-12-21- 21:45 
Atsijungęs
LPA narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2010-03-30- 11:16
Pranešimai: 662
Šalis: Lietuva
Miestas: Kaunas
Gal kam nors reikia Aliuminio U profilio 40x60x40x5 mm. ?
Nerandu pirkti mažo kiekio. Parduoda tik 6 m. Gal yra norinčių kooperuotis ?
Pardavėjas čia:
https://www.lankava.lt/aliuminio-u-prof ... 39480.html
Ar gal kas žino, kur tokio profilio galima nusipirkti tik 1 m. ?


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2020-12-21- 23:06 
Atsijungęs
Pirmininkas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2009-11-03- 20:43
Pranešimai: 10033
Šalis: Lietuva
Miestas: Vilnius
Igoris rašė:
Ar gal kas žino, kur tokio profilio galima nusipirkti tik 1 m. ?

Įprastai po 1 m parduoda tik mažmenininkai. Šiap jau aliumininio U profilio yra beveik visose statybinių prekių parduotuvėse. Klausimas liečia tik išmatavimus: ar reikia būtent 40x60x40x5 mm ar tinka ir kitokių išmatavimų?
O konkrečiai 40x60x40x5 mm U profilio turi alumeco.lt ir linoksa.lt - pasiteirauk pas juos, gal parduos atpjovę 1 m. :/

_________________
Geriausias peilis yra tas, kurį turi kai jo prireikia...


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2020-12-21- 23:16 
Atsijungęs
Klubo narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2014-05-14- 16:39
Pranešimai: 1391
Miestas: Kaunas
_Vladas_ rašė:
O konkrečiai 40x60x40x5 mm U profilio turi alumeco.lt ir linoksa.lt - pasiteirauk pas juos, gal parduos atpjovę 1 m. :/

Šitiem reikia skambinti ir klausti ką turi realiai, nes dažnai neturi to kas skelbiama internete (ypač jei kalba eina apie mažiau populiarius produktus).

_________________
Išminuotojai vaikšto lėtai, bet jų geriau nelenkti (;


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2020-12-21- 23:18 
Atsijungęs
LPA narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2010-03-30- 11:16
Pranešimai: 662
Šalis: Lietuva
Miestas: Kaunas
_Vladas_ rašė:
Igoris rašė:
Ar gal kas žino, kur tokio profilio galima nusipirkti tik 1 m. ?

Įprastai po 1 m parduoda tik mažmenininkai. Šiap jau aliumininio U profilio yra beveik visose statybinių prekių parduotuvėse. Klausimas liečia tik išmatavimus: ar reikia būtent 40x60x40x5 mm ar tinka ir kitokių išmatavimų?
O konkrečiai 40x60x40x5 mm U profilio turi alumeco.lt ir linoksa.lt - pasiteirauk pas juos, gal parduos atpjovę 1 m. :/

Reikia būtent tokių išmatavimų.
http://www.linoksa.lt tik didmeninė prekyba (suma nuo 200 EUR.)
http://www.alumeco.lt šiandien neprisiskambinau.
Tokių išmatavimų pas mažmenininkus neradau. :/


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2020-12-21- 23:20 
Atsijungęs
Klubo narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2014-05-14- 16:39
Pranešimai: 1391
Miestas: Kaunas
O čia atsipalaidavimui, viduramžių Rusijos karantinas XD :E


_________________
Išminuotojai vaikšto lėtai, bet jų geriau nelenkti (;


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2020-12-30- 14:15 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2009-12-18- 10:22
Pranešimai: 1371
Miestas: Vilnius
https://www.youtube.com/watch?v=fn3KWM1kuAw
Linksmi šokiai

_________________
http://laidas.weebly.com/


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2021-01-01- 15:07 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2009-12-18- 10:22
Pranešimai: 1371
Miestas: Vilnius
https://www.youtube.com/watch?v=Qbx-Thuh57c
Kiberfermos tęsinys

_________________
http://laidas.weebly.com/


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2021-01-03- 23:20 
Atsijungęs
Peiliamišys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2009-12-17- 17:37
Pranešimai: 1727
Šalis: Éire
Miestas: Cill Chainnigh
radau internete

Gyvenimas kolūkyje nebuvo vien tik rožėm klotas. Sunkaus darbo kupinas dienas dažnai keisdavo dar sunkesni rytai, o kasdieniai rūpesčiai ir gyvenimiški galvosūkiai kartais pjaudavo taip, kad net norėdavosi kaukt vilku. Pamenu, kai vieną vėlyvą rudenį į ūkį atvežė tris didžiules bačkas dažų, pusė kolūkio nemiegojo ištisas tris paras. Mat po kelių dienų darbus pradėję statybininkai pastebėjo, kad didžioji dalis tų dažų yra kažkur chujum išgaravę.
Susiklosčiusi situacija sukėlė kurvišką statybininkų prarabo piktumo priepuolį. Ans pats dėl tų dažų turėjo atitinkamų planų, bet kažkoks bybasas jį aplenkė. Ir jau ne pirmą sykį. Tas pats buvo nutikę su į objektą atvežta skarda, elektros kabeliais ir šiferiu. Visi tie nesklandumai pasiutusiai trukdė ne tik darbų eigą, bet ir prarabo uošvių namo įrengimo procesą. Tad po ūkį buvo paskleista žinia, kad šį kartą žūt būt reikia išsiaiškint tą socialistinio turto grobstytoją, o prarabas pažadėjo asmeniškai pasirūpinti tuo, kad grobstytojas būtų išrūrintas per visus galus.
Tris dienas pusė kolūkio vyrų (jų tarpe ir aš) įsijautę į detektyvų vaidmenis bandė užtikti dažus nupisusio fantomaso pėdsakus, mat už jo atradimą buvo pažadėtas net šimto penkiasdešimties rublių finansinis atlygis. Deja, operacija nebuvo sėkminga. Padlos grobstytojo taip ir neatradom.
Nors kasdienis gyvenimas lengvas nebuvo, visgi nebuvo ir taip, kad kolūkio žmogus būtų nuolat skendęs varge ir rūpesčiuose. Švenčių irgi būdavo nemažai. Ir valstybinių ir tokių intymesnių, asmeninių. Pamenu, vienais metais su bičiuliu Adoliu taip smagiai užšventėm Tarybinės armijos dieną, kad be jokių pauzių teko pereit iškart į Tarybinės moters dienos paminėjimą. O kai sykį ankstyvą rudenį kolega traktorininkas Edmundas per Alytuj gyvenusius giminaičius susiveikė šaldytuvą, naująjį pirkinį aplaistėm taip entuziastingai, kad paskui vos spėjau prieš užšalimą nusikast bulves.
Visos šventės man patiko, visos buvo smagios. Tik ant naujų metų kažkokį prakeikimą vis turėdavau, vis nesigaudavo deramai ir įsimintinai atšvęst.
********************
„Vaciau, būk geras, palipk ant tos taburečikės ir atidaryk viršutinę spintelę“ – Česka mostelėjo ranka mėgindamas parodyti kur užkišta taburetė. „Ai, jobtvaimat, kaip skauda. Tikrai, blet, būsiu kelis šonkaulius susipoškinęs“
„Šitas?“ – ištraukiau iš spintelės sunkiai nusakomos spalvos slovikiuką.
„Aha. Še. Tik daug nepilk. Vaistai visgi“ – tiesdamas man stiklinę, sukandęs dantis per kančias ištarė bičiulis. „Kurva, kaip ne laiku čia viskas“
„Nu, Česiuk, ligoms ir nelaimėms gero laiko nėra. Kada jos beužpultų, visada chujovas laikas būna“ – pabandžiau suregzt biški gilesnę, filosofinę mintį, bet ir pats jaučiau, kad nieko gero su tom filosofijom nesigauna. Galvoje ūžė taip, lyg kas būtų įjungęs žolės miltų agregatą. „Čia rimtai rupūžė šituo buvo užpilta?“
„Aha. Pats geriausias vaistas nuo anginos, nuo peršalimo. Ir ne tik nuo jų“ – vis dar susiraukęs nuo akivaizdžiai šlykštaus skystimo iškošė Česka. „Pystelk ir tu vieną. Profilaktiškai. Kad kokia padla ir prie tavęs neprisikabintų“
„Pizdu, įpilk“ – nors ir nelabai pasitikėjau liaudies medicina, bet baisus ūžesys galvoje ir vakarykščiai nuotykiai kitų variantų nelabai paliko.
Rupūžinė, kaip ir reikia tikėtis, buvo sunkiai nusakomo šlykštumo. Net ir jai nutekėjus žemyn į pilvą atrodė, kad tuoj ta padla ims ir sukils atgal. Teko ilgai ryt seiles ir pajungus visą fantazijos galią įsivaizduot, kad valgau karšto rūkymo servelatą, kol tas šleikštumas atslūgo.
„Nu, tai pasakok, Česiuk, kas ten ir kaip“
Česlovas atsilošė, atsikvėpė, ir sukaupęs visas jėgas pradėjo dėstyt reikalus.
Mano bičiulis Česka buvo gamtos apdovanotas. Ne birkos ilgumu (nors, tiesą sakant, to tiksliai nežinau) bet sodraus tembro balsu ir labai nebloga iškalba. Kitaip sakant, dalykais, kurie būtini scenos žmogui. O būtent juo Česius ir buvo. Pagal profesiją suvirintojas ir vairuotojas, pagal prigimtį aktorius ir šiek tiek poetas, Maironių kaime gyvenęs Česlovas Balčiūnas buvo man artima siela. Kaip ir aš mėgo poeziją, kultūrinį gyvenimą, moteris, techniką, o laisvalaikiu - išgert. Česiukas buvo šviesi ir labai drauginga asmenybė. Pažįstamų turėjo kone kiekvienam svieto kampe. O tos jo pažintys davė daug naudos. Būtent Česiuko dėka man pavyko surast vieną bybasą, su kuriuo sukombinuotus dažus išmainiau į juostinį magnetofoną ir tam tikrą sumą rublių.
Tą visoms pusėms naudingą sandorį susitikę su drg. Balčiūnu iš vakaro ir aplaistėm. Tiesa, su tuo laistymu buvo gal kiek nepasiskaičiuota... Mat nutiko taip, kad vidury nakties, pasičiupę visus turimus arielkos butelius nusprendėm kiaušinti pas kaimo gale gyvenusią Česiuko simpatiją į svečius. Tik nusigaut, deja, nepavyko. Bybis žino kas - ar arielka, ar ubago kąsniais iš dangaus pradėjęs kristi sniegas mums taip susuko protus, kad patraukėm ne į tą pusę. Ir, lyg to būtų maža, nukiaušinus šiokį tokį kelio galą, Česiukas paslydęs taip pisosi aukštielninkas, kad kišenėse buvę buteliai lyg raketos šovė į orą ir paskui atsitrenkę į žemę sudužo į šipulius. Česiukui velnias pagalvės pakišti nespėjo - vargšas bičiulis krito kažkaip labai nesėkmingai. Lyg tyčia, mane jėgos tuo metu irgi šiek tiek apleido, tad niekaip nepavyko padėt nelaimingajam atsistot.
Chujznajet kiek laiko mes ten voliojomės ir kuo viskas būt pasibaigę, jei ne Česiaus kaimynė Regina. Atsikėlusi pamyžt ji išgirdo lojančius šunis ir rado mus susiruošusius pusnyje truputėlį numigt. Su bledėm, krūvom ir dviejų sūnų pagalba Regina parvilko mus abu namo, už ką, kiek pamenu, jai išeinant aš dar spėjau išbučiuot rankas ir pasiūlyt ženytis.
„Tai va, Vaceli. Eglutė už poros valandų. O aš, kaip matai, nei prašnekėt, blet, nei išsitiest normaliai galiu. Ar pabūsi Seniu Šalčiu? Kad ir kaip galvočiau, chuj čia kas pas mus už tave tinkamesnis kandidatas būtų“ – akivaizdžiai kentėdamas skausmą iškošė Česius. „Pizdu, nepažįsti vaikų, tai nepažįsti. Menka bėda. Dovanas jie laimės šuliny išsitrauks. Tu juos tik užimk, pašokit rateliu, pažaiskit žaidimų, padalink saldainių ir vsio.“
Kad ir kokia chujova buvo sveikata, kad ir kaip nesinorėjo imtis šito reikalo, visgi jaučiau, kad atsisakyti nedera. Bičiulis Česlovas ne sykį ir ne du man buvo pagelbėjęs. Jo dėka radau kupčių skardai ir kabeliams, su jo pagalba gavau keturias naujas gamyklines žigulines padangas, kuriomis vėliau išsipirkau iš vieno milicininko nemalonės.
Po to sykio, kai prieš kokį dešimtmetį vienas ant kelių pasodintas snarglys nei iš šio nei iš to apsitriedė, o aš, pajutęs šviežio vaikšūdžio kvapą vos spėjęs pasikelt vatinę barzdą tiesiai po eglute privėmiau, buvau sau pasižadėjęs niekada gyvenime nebebūt Diedmarozu. Bet dabar jaučiau, kad tam nusiteikimui reikia padaryti galą. Mano bičiuliui Česlovui reikėjo pagalbos. Negalėjau nuvilti jo, negalėjau palikt kolūkio vaikų be Senio Šalčio ir naujametinės eglutės.
„Teisybe, Vaceli, jei tik turėsi ukvatos, tą aprangą paskui galėsi pasilikt naujiems metam. Su supoškintais šonkauliais nepavaikščiosiu, o tu žinok, gražaus pinigo galėsi pasidaryt. Turiu čia tokį klientų Kelmėj sąrašiuką, juos poryt, gruodžio 31 visus buvau pasižadėjęs aplankyt. Nuo kiekvienų namų kaip minimum po červoncą paimu. Jei pavyksta disciplinos laikytis, žinok, visai ilgas rublis susidaro“ - pridūrė Česius.
Šitie jo žodžiai buvo galutinis argumentas, padėjęs man apsispręst.
„Blet, Česiuk, po skrandį man ta tavo rupūžikė ropinėja. Bijau, kad tik neišliptų lauk. Nu bet gal ne... Pizdu, pabūsiu.“
****************************
„Tai kaip, Steponai, ar sutinki?“ –žiūrėdamas veterinoriui į akis paklausiau.
„Nu.... nežinau, Vaciuk, nežinau... reikia pamyslit. Čia labai atsakingas reikalas. Sunku taip iš karto priimti sprendimą.“ – pradėjo mykt Steponas.
„Jobtvaimat, Stepai. Ką čia daug myslyt. Sutinki arba nesutinki...“
„Suprask, Vaciuk. Ant scenos vaidint vienas dalykas. Eit per žmones taip apsirengus – visai kas kita“
„Nu taip, suprantu...“- giliai atsikvėpiau. „Bet, Stepai, klausyk. Sieloj tu aktorius ar ne? Tai va. Kaip aktorius turėtum žinot, kad senovės Graikijoj, teatro gimtinėj, moteris visada vaidindavo vyrai. Nieks bobų į teatrą neleido. Taip, kad čia ne šiaip kokia chuinia. Čia grįžimas prie teatro šaknų, prie teatro ištakų.“
„Hm.... Pala, pala. Pakartok. Koks ten planas. Kaip ten viskas bus?“ – vis dar mykė Steponas
„Nu kaip ir sakiau. Nuvažiuojam į Kelmę pavakary. Gal kokią penktą, gal šeštą. Nu matysim. Pagal orus, pagal aplinkybes. Yra keli adresai. Namai surašyti, butai. Dovanos supirktos. Tuos reikia apeit, pasveikint būtinai, išdalint dovanas. O visa kita - mūsų valia, mūsų kūryba. Paprastai būna taip, kad jau kai užeini į vieną padjezdą, kaimynai išgirdę triukšmą lenda lauk ir kviečiasi pas save, kiša pinigus į kišenes, kad tik pas juos užeitum, kad tik pasveikintum svečius. Kuo dvylikta arčiau, tuo širdys platesnės, tuo rublis ilgesnis į kišenę lenda.“
„Taaaaip... jei už butą dešimt rublių, ten pabūnam dešimt minučių... Per valandą šešiasdešimt rublių, juos dalint per pusę..“
„Blet, Stepai! Dar jautis ant karvės užlipęs nebuvo, o tu jau teliukus pardavinėji“ – susinervinęs pakėliau balsą. „Sutinki ar ne?“
„Nu, tiek to. Ką jau padarysi... Sutinku. Parodyk tą aprangą“
„Pala, tuoj atnešiu“ – atsidusau su palengvėjimu ir nuėjau iš kito kambario atnešt snieguolės kostiumo.
Naujametinė eglutė Maironių kaime ir mano buvimas Seniu Šalčiu pavyko visai neblogai. Ne tik kad neblogai, bet gal net sakyčiau ir viršijo lūkesčius. Česiukas, nors ir kurviškai skaudančiais grobais, visgi atslinko pažiūrėt mano pasirodymo ir po jo didelių pastabų neturėjo. Ir kur ten turės. Juk į tą pasirodymą sudėjau visą savo širdį ir išradingumą. Suprantama, kiek leido aplinkybės ir sveikata.
Pradėjęs eglutę tradiciniu „Jurgeliu meistreliu“ greitai pajutau, kad ta Česiuko rupūžinė, nors prieš pat renginio pradžią persirengimo kambaryje ir pilve praskiesta valstybine, yra pernelyg subtilus patiekalas mano skrandžiui. Ir gali greitai išlipt pizdrom lauk. Tad nusprendžiau smarkiai su tais meistreliais nesidraskyti.
Vietoj visus užpisusių žaidimų surengiau vaikučių šokių konkursą – pakviečiau mažuosius pademonstruoti kuo įmantresnį šokį. Mamos alpo iš džiaugsmo ir juoko matydamos, kaip jų atžalos kraiposi ir tamposi pagal muziką lyg į avilį įvažiavęs traktorininkas. Paskui pagal programą sekė visokios estafetės, toliausiai nuspjaunančio vaikučio konkursas ir kitos linksmybės. Persirengimo kambaryje prieš pasirodymą radau bokso pirštines. Panaudojau ir jas – surengiau mažylių bokso turnyrą. Aistros užvirė taip, kad į jį jau buvo beįsitraukią ir tėčiai. Jas apraminau surengęs tėčių rankų lenkimo varžybas.
Nugalėtojui prizo neturėjau, tad pasivedęs už eglutės daviau slapčia patraukt iš vidinėje kišenėje turėto puslitrio.
Dėl visų tų mano improvizacijų ir iniciatyvų renginys užsitęsė, bet švytintys dalyvių veidai bylojo, kad stengtis buvo verta. Visgi pačioj pabaigoj jau pasijutau smarkiai pavargęs ir fotografavimąsi su vaikučiais čiūt beatlaikau.
Česiukas, matydamas begalinį mano atsidavimą, pažadėjo naujiems metams man suorganizuot dar ir snieguolės kostiumą. Ir savo pažadą ištesėjo.
Būtent tuo kostiumu dabar ir įkalbėjau apsirengt Steponą...
„O blecha, dailus. Gerai pasiūtas, nieko neprikiši“ – apžiūrinėdamas save veidrodyje tarė Stepas. „Tik galėtų būt ilgesnis, iki pat žemės. Dabar reikės giedrų“
„Nu jau, Stepai, neieškok pyzdoj kaulų. Apranga puiki. Apsimausi tas giedras. Gi ne pirmas ir ne paskutinis kartas“ – šyptelėjau.
Moterim mėgstantį persirenginėt veterinorių Steponą į kompaniją pasivadinau viską gerai apsvarstęs ir pamatavęs. Iki Kelmės, kurioje planavau naujametinę naktį pasidarbuoti, pėsčias nenusigausi. Pistis autobusu buvo mažai ukvatos, tad reikėjo kompanjono, kuris turėtų transporto priemonę bei galėtų nuvežt. Ne tik nuvežt, bet ir visą vakarą darbuotis kartu - būti snieguole. O snieguolė man buvo būtina.
Česiukas pabrėžė, kad naujųjų išvakarėse galima uždirbti nemenką rublį. Bet reikia laikytis disciplinos.
Savo prigimtį žinojau, tad puikiai suvokiau, jog mano meniška siela jau pirmam taške gali paimti viršų ir padėjęs bybį ant visų planų galiu taip ir likt uždirbęs tik červoncą. Arba ir tą patį pradirbt. Snieguolė į mūsų dviejų komandą turėjo įnešt discipliną.
Į tą vaidmenį pirmiausia buvau numatęs keletą pažįstamų damų. Bet dėl įvairių priežasčių jos visos atkrito. Viena naujuosius sutikt išvyko pas seserį, kitai kostiumas buvo per siauras, trečia prisiklausiusi visokių pliotkų pareiškė, kad su kurvininku nenori turėt jokių reikalų. Apsvarstęs visus variantus padariau išvadą, kad iki apsimyžimo retai prisigeriantis Steponas puikiai tiktų būti snieguole.
„Tai kelintą ryt išvažiuojam, Vaciuk?“ – niekaip negalėdamas atsigrožėt savo atvaizdu veidrodyje užklausė Steponas.
„Kaip ir planavom, apie pusę šešių“ – atsakiau. „Ai, Stepai. Blet, žinok, žiūriu aš dabar ir taip ir taip... Žinai ką? Sakau, gal nusiskusk tu ūsus. Kažkaip, blet, labai navatnai snieguolė su ūsais atrodo. Bijau, kad galim būt nesuprasti ir į liūlius gaut galim“
„Nusiskusiu“
***************
„Nu ką. Misija „Su naujais metais“. Strategijos aptarimas paskutinį kartą. Pradedam nuo šito namo ketvirto buto. Ten jau veiksmas turėtų vykt, mūsų jau laukia. Paskambinu į duris, užeinam. Šneku tik aš. Tu tyli. Visada visur tyli. Tu būk nebylioji gražuolė. Nes jei pradėsi kalbėt, tai pats žinai. Galim lint smarkiai nesuprasti. Girtam chuj išaiškinsi, kad čia teatras, kad menas... Vienam bute geriam tik po vieną čierką. Geriau būtų, kad tu po pusę gertum, nes gi už vairo. Jei matysi, kad imu antrą, mink ant kojos, neduok gert. Šampanui ir naminiam vynui griežtai - ne. Nuo šampano vemiu, nuo vyno triedžiu. Jei pamatysi, kad pradedu skaityt Giros, Neries, Tilvyčio eiles arba cituot Leniną, čiupk mane už parankės, vilk į lauką. Čia jau, žinok, ženklas, kad pizdiec, kad gali ištikt pariezas. Trink snukį sniegu, atsigausiu. Ar viskas aišku?“
„Aišku, Vaciuk, viskas labai aišku. Visgi jau penktą sykį viską kartojam.“ – atsiduso veterinorius.
„Nu ir zajebys. Pradedam“ – ryžtingai trenkiau sau į krūtinę. Jaudulys mane buvo apėmęs lyg kareivį einantį į mūšį. Bybis žino kodėl...
*************
Lygiai šeštą vakaro prasidėjusi Misija „Su naujais metais“ vyko pagal planą. Kaip ir buvo numatyta, sėkmingai apėjom butus, dėl kurių aplankymo buvo susitaręs Česius. Sveikinom svečius, vaikams dalinom dovanas, kėlėm čierkeles į visų sveikatą, linkėjom laimingų ateinančių naujų metų.
Gal kokią devintą, gal anksčiau, o gal ir biški vėliau visi suplanuoti butai jau buvo apeiti, tad prasidėjo laisvoji kūryba. Kaip Česiukas ir sakė, išgirdę mūsų keliamą triukšmą laiptinėse Naujųjų metų laukėjai vieni per kitus ėmė tempt mus pas save į butus. Nors ir buvom suplanavę vienam bute neužsibūt ilgiau nei dešimt minučių, artėjant dvylikai tą padaryt sekės vis sunkiau.
Stepas vis dažniau turėjo man mindyt koją, bet mačiau, kad ir pats vis dažniau rėžė po pilną. Maišą teko kelis sykius grįžus į mašiną užsipildyt saldainiais, nes arielkos atrakinta Senio Šalčio širdis darės vis dosnesnė ir dosnesnė.
Jei atmintis neapgauna, buvo praėję lygiai penkiolika minučių nuo naujųjų Maskvos laiku, kai vienam bute, besakydamas sveikinimo kalbą, atkreipiau dėmesį į kampe liūdinčią naujametinę eglutę. Staiga mano dūšią užplūdo nepaaiškinamas beprasmybės jausmas... Atsikosėjau ir iš visų plaučių pradėjau:
„Tu eglute, tu, žalioji,
Veltui žiemą tu žaliuoji,
Veltui styrai po miškus,
Likviduos tave žmogus.
Po gatves tave pritampę,
Kiša kur į tuščią kampą,
Pjausto kotą gabalais,
Karsto stiklo bumbulais.
Pasidžiaugę kokį laiką,
Gulti vaikučius išvaiko.
Nustumia tave tėvai,
Krauna stalą ir davai...
Nuo alkoholio ištinę,
Pilsto ant šakų degtinę,
Svilina papirosu,-
Stačiai pagalvot baisu!
Tu eglute, tu žalioji,
Tu, kurią visi žaloja,
Laužo, puošia, meta lauk,-
Kitąmet verčiau neauk."
Svečiai nuščiuvo. Fone buvo girdėt tik užtildytas, zirziantis televizorius.
„Piiiiiizdiec. Ateina pariezas.“ – tarė Snieguolė.
Visą vakarą Steponas laikėsi sutartos strategijos ir tylėjo. Bet mano išpyškintas Teofilio Tilvyčio eilėraštis jam išmušė žemę iš po kojų.
„Kas čia blet per snieguolė?“ - išpūtęs akis nuo kėdės pašoko vienas iš svečių, kuris, prieš tai rodės, dvyliktos jau nebesulauks. „Jobtvaimat, tokių cirkų dar nematęs“
Pasipiktinę Naujųjų laukėjai ėmė burbuliuot vis labiau, o vienas bybys paleido į mane kotletą. Matydami, kad geruoju čia viskas gali ir nesibaigt, su Steponu išbildėjom lauk. Tiksliau, Stepas, sukaupęs visas jėgas išvilko mane. Piktumo apimtas aš jau buvau nusiteikęs išsiaiškint reikalus su tuo kurva kotletų mėtytoju.
„Žinai, ką Stepuk, einu aš už tų sandėliukų pašiksiu. Prisiėdžiau kaip kiaulė aš per tą darbą, bijau kad žarnos nesprogtų.“ – tariau bičiuliui, kai mudu jau atsidūrėm saugiai lauke.
„Eik, Vaciuk. Tik žiek man ten neužmik bešikdamas. Vidurnaktis greitai, Naujieji.“
„Pasistengsiu. Bet jei už penkių minučių negrįšiu, ateik patikrint“ – besitrindamas sniegu veidą atsakiau.
Vos tik per girgždantį sniegą nužirgliojau už sandėliukų, teko nusivilt. Jokio tamsesnio kampelio, kuriame būtų galima iškraut žarnyno turinį, nesimatė. Viską apšvietė ant stulpo kabanti gelsvos šviesos lempa.
Gerai apsižvalgęs pamačiau, kad vieno sandėliuko durys lyg šiek tiek praviros. „Pizdu, lysiu į vidų ir pašiksiu“ – pamaniau. „Čia ko gero tų padlų kotletų mėtytojų skladukas“
Pro praviras duris įlindęs vidun ir sėkmingai atlikęs tai, kas buvo suplanuota, išsitraukiau a.a. tėvelio dovanotą benzininę zažigalkę ir ja pasišviesdamas pamėginau surast kažką tokio, kuo būt buvę galima nusibraukt subinę. Apsižvalgęs nieko tinkamesnio už kažkokį ant dėžės užmestą skudurą neradau, tad čiupau jį. Čiupau ir tuoj pat net švilptelėjau iš nuostabos pamatęs dėžės turinį.
„Steponai, Steponai, ateik čia“ – atlikęs visas deramas švaros procedūras tyliai pašaukiau kolegą. „Tu tik, blet, pažiūrėk ką aš radau. Ką manai?“
„Ohoho..“ – negalėdamas atsistebėt ėmė kraipyt galvą Steponas. „Manau, akivaizdus socialistinio turto grobstymo atvejis“
„Žinai, ką Stepuk, padėk ištempt man tą dėžę lauk. Ai, palauk... Čia jos kelios. Padėk ištempt visas. Kas liaudies, turi atitekti liaudžiai.“ – ryžtingai tariau. „Kiek valandų? Kur tavo mašina? Į kurią pusę centras? Važiuojam prie eglės. Spėsim iki dvylikos?“
„Laisvai“ – tarė kolega Snieguolė.
***************
Tie Brežnevo valdymo metai Kelmės gyventojams buvo tokie šiaip sau. Nei labai geri, nei labai blogi. Niekuo neišskirtiniai. Jei ne nutikimas pačioj metų pabaigoj, kai iki Naujųjų buvo likę gal tik penkiolika minučių. Net ir praėjus dešimtmečiui ėjo gandas apie tai, kad tą sykį prie Naujametinės miesto eglės susirinkusius žmones atvykę pasveikint Senis Šaltis ir Snieguolė buvo neeiliniai.
Ir ne todėl, kad buvo smarkiai girti...
Žmonės kalbėjo, kad Senis Šaltis bandė sakyt kažkokią ten sveikinimo kalbą, bet jam nelabai kas gavos, tad abu jie greitai perėjo prie dovanų dalybų. Iš kažkur atsivilkę kelias didžiules dėžes karšto rūkymo servelatų ėmė dalint juos visiems norintiems. Pradžioj gražiai, po vieną. Paskui sveikindami visus su Naujaisiais metais ėmė mėtyt į orą. Netikėto servelatų lietaus užklupti žmonės puolė juos rinkt, gaudyt, nekreipdami per daug dėmesio į tai, kad Senis Šaltis buvo akivaizdžiai išsišūdinęs savo apsiausto skvernus.
Kiek čia tame teisybės, kiek pramanų, nieks labai tiksliai ir nežinojo. Bet Maironiuose gyvenantis Česlovas Balčiūnas tomis kalbomis visiškai tikėjo. Mat iš vieno Šiaulių mėsos kombinate dirbusio pažįstamo buvo girdėjęs, kad paskutinę tų metų dieną, kai sargų budrumas dėl visiems suprantamų priežasčių būna menkas, vienas toks bybasas iš kombinato nupyzdino ir savo brolio sandėliuke Kelmėje trumpam pakavojo didžiausią kalną karšto rūkymo servelatų. Ir kad ryte grįžęs rado sandėliuką ne tik išplėštą, bet ir prišiktą. Tik pasiskųst nebuvo kam ir kaip...


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2021-01-08- 19:56 
Atsijungęs
LPA narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2009-11-30- 16:33
Pranešimai: 1520
Miestas: Kaunas
Labai daug raidziu.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2021-01-09- 20:27 
Atsijungęs
LPA narys

Užsiregistravo: 2016-03-03- 15:01
Pranešimai: 181
Miestas: Vilnius
Facebook'e Vacys Maslionka,ten ir daugiau tokių istorijų.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Pokalbiai prie alaus...
StandartinėParašytas: 2021-01-09- 22:10 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2013-03-19- 14:39
Pranešimai: 1560
Miestas: Vilnius
Andrius D. rašė:
Facebook'e Vacys Maslionka,ten ir daugiau tokių istorijų.

:/ Mūsų Banginis Facebook'e - Maslionka ? :O :O


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 687 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1 ... 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42 ... 46  Kitas

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 35 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į:  
Veikia su phpBB® Forum Software © phpBB Group Color scheme by ColorizeIt!
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007