Mano mėgstamiausias peilis...
Man nereikia sukt galvą, išgirdus šį klausimą, kuris čia man mėgstamiausias. Nereikia rinktis. Jis pas mane yra. Mėgiamų yra ne vienas, bet šis – šis yra pats pačiausias. Jis man mėgstamiausias ne tik dėl savo „metalo“, dėl savo funkcionalumo, dėl savo „peilinių“ (gerų) savybių. Bet ir dėl emocinio krūvio, kurį savy nešiojasi, santykyje su manimi. Į jį pasižiūrėjus, dažnai aplanko atsiminimai. Šitoks peilis, man būnant vaiku, matytas pas mano tėvą, gūdžiais tarybiniais laikais, buvo tikras stebuklas, kurį ilgą laiką galėjau tik apžiūrėt iš tolo, tėvui brangių jo smulkmenų dėžutėje. Mane visuomet viliojęs, nes nieko panašaus nebuvau matęs. Paaugus, bet dar neišaugus vaikiškų kelnyčių, aš šį peilį pasiėmiau, neatsiklausęs tėvo, ir slapčiomis išsinešiau į daržą, iki kurio reikėjo kulniuoti pėsčiom kilometrus penkis. Kelionė neprailgo, nes kišenę maloniai svarino TĖVO PEILIS, Jo MĖGIAMAS ir BRANGINAMAS peilis. Atlenkinėjant jį, man, vaikui, kvapą užgniauždavo, apžiūrint, kiek geležčių ir kitokių naudingų įrankių jame buvo. Tačiau šitokia nesankcionuota peilio išvyka šiam peiliui su manimi buvo pirma ir paskutinė – dirbant pasilenkiau, ir peilis iškrito iš kišenės i didžiulių varnalėšų krūvą, kurios buvo aukščio, kaip aš pats. Kiek aš jo ieškojau, kiek sklaidžiau tuos varnalėšų lapus. Neradau . Tėvui prisipažinau, ką padariau, jis aišku, švelniai tariant, neapsidžiaugė, bet ir smarkiai nenubaudė. Deja, nors ir parodžiau, kur jis buvo pamestas, rasti jo nepavyko ir mano tėvams. Praganiau tiem laikam gerą daiktą. Dar dabar kaltė dilgteli prisiminus, nors vėliau atsirado mūsų namuose kitas toks pat peiliukas. Vėliau, nesidomint peiliais smarkiai – dar nesidomint , aš visada svajojau, kad vat turėsiu kažką panašaus, bet kaip dažnai būna – rankos neprieidavo, kai pinigų būdavo, neprisimindavau, kad jo man reiktų , kai prisimindavau ir atsirado prieinama galimybė jį įsigyt – pinigų pagailėdavau. Taip ir gyvenau aš virtuvinių peilių apsupty .
Laikas bėgo... Pasenau, pražilau. Vedžiau . O peilio vis dar neturėjau. Ir štai, dvi mano mylimos moterys, viena jų – mano motina, kita – mano vaikų motina, grįžo abi iš kelionės po Šveicariją ir įteikė man štai ką:
Victorinox Officier Suisse - Mountainer
Džiaugsmo buvo daug, aišku, daugiausiai, kad mano moteriškėm laipiojimas kalnais baigėsi sėkmingai, bet ši dovana man labai brangi. Taip tarsi savotiškai grįžo atgal pas mane anas prapuolęs peiliukas, kuris irgi turėjo žirklutes ir daug daug visko, bet aišku, buvo ne to modelio. Nuo tol šis peilis visuomet su manimi. Aišku, aš jų nešiojuosi dažniausiai minimum du. Maksimum – keturis, penkis. Daugiau -nebent, kai važiuoju su kolegom susitikt . Bet šitas pas mane praktiškai nuolat. Ką čia daug prikalbėsi apie šį konkrečiai peiliuką. Kaip ir visi „šveicarai“ – kokybiškas daiktas, padarytas su dūšia, nors ir štampuojamos detalės, bet surinkinėjami rankomis, tad dūšia į jį įdėta ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Seniau pasitaikydavo, kad reikia ką nors atsukt, atkirpt, puldavau ieškot atsuktuvo, žirklių, o jei po ranka nebūdavo šių įrankių, tai likdavo sumanytos operacijos taip ir neatliktos, nors kišenėje turėdavau viską, kas būtų pagelbėję. Dabar jau save išsiauklėjau prisimint, ką su savimi turiu, o ne ką įrankių dėžėj namuose, ar dar kažkur . Šis peiliukas tapo tikru pagalbininku man. Po šitos dovanos, šveicariškas peiliukas atsirado pas mano brolį, pas mano tėvą, pas mano žmoną. Dabar va dėl mamos galvoju, bet ji labai rezervuotai žiūri į peilius kažkodėl, išskyrus virtuvinius. Na, bet dėl šveicariško lenktinuko, vilčių yra, kad prisileis gal ir prisijaukins jį . Malonus rankai, gražus, kokybiškas, patogus, funkcionalus peilis. Su savo istorija, nemaža, su savo aura. Jis man – mėgiamiausias. Gal ir nėra toks įspūdingas, kaip kiti turimi, gal ir atrodo kaip niekutis. Bet yra „šiltas“, savas. Jei Dievas duos, tai mano vaikų pirmasis peilis greičiausiai irgi bus – Victorinox, bent jau iš mano pusės toks kandidatas matomas kaip realiausias . O kaip gyvenimas surėdys, bus matyt.