Diskusijų forumai

Turiu "peterburgską" armoniką, meistro Sipavičiaus gamintą. Ir žinote, jis niekada pats negamindavo nei dumplių nei dėžės, tik balsus bei visą mechaniką. Bet armonikos meistras buvo būtent jis, o ne tas stalius, kuris kūrė dėžę. Gal nereikėtų labai veltis į tokias diskusijas- kas nukalė geležtę, kas aprengė.... Manyčiau peiliadirbys yra tas, kas sukuria galutinį, turintį būtent jo sugalvotas savybes peilį. Nei viena geležtė, nei viena rankena nėra peilis, o jų visuma- taip. Tai jei iš rankų išėjo ta visuma, tai ją galėjo sukurti tik peiliadirbys. Argi ne taip?

O peiliadirbiai "privalo" ir plieno gavyba užsiimti? : )

Ne, ne taip. Neatidžiai skaitei - jau aptarta.
Ir Vito pagalvojimas apie Stradivarijaus smuikus ne visai teisingas. Sunku tiksliai pasakyti, kaip ten vyko visas gamybos procesas, bet, greičiausiai jo mokiniai / pameistriai dirbo pas Stradivarijų dirbtuvėse ir atlikdavo jo pavestus darbus: droždavo, šlifuodavo, zulindavo, lakuodavo, ir t.t.. Bet idėjos autoriumi, smuiko autoriumi ir jo savininku liko Antonijus. Pameistriams už jų techninį darbą būdavo atsilyginama. Jeigu pameistrys būtų ką nors išradęs naujo ir atėjęs pas meistrą su idėja padaryti kitokį smuiką (ar atlikti kitaip kažkokį gamybos procesą), meistras greičiausiai būtų jį išgrūdęs, arba (irgi greitai) būtų leidęs dirbti, o autorystę būtų pasisavinęs.
Beje, pats Stradivarijus pas Amati dirbo mokiniu nemokamai. O kai jau išmoko, ir suprato, kad gali padaryti ne blogiau, o gal net ir geriau, savo idėjas realizavo, kurdamas savo smuikus.
Dėl terminio apdirbimo. Manau, kad tai yra tiesiog techninis darbas, panaudojant visuotinai prieinamas žinias ir technologijas. Jeigu grūdinama unikaliu metodu, gaunant išskirtinį rezultatą, tada - galima įžvelgti autorystės dalį ir viso peilio kūrime. Bet kaip rašė Vladas, jei nėra gičo, tai nėra ir problemos.

Ir Vladas teisus.
Nors tas techninis darbas panaudojant visuotinai prieinamas žinias ir technologijas pas skirtingus gamintojus gaunasi skirtingai.
Jei RWL plienas - rinkčiaus Tomo, S30V - P. Bosso, D2 - Dozer ir t.t.

Be kitą ko, kai peilio gamybai panaudojamas kito žinomo savo srities Meistro/Meistrų darbas, to paminėjimas peiliadirbiui yra naudingas, nes informuoja naudotoją apie tų elementų ar techninių darbų kokybę (ar meninę vertę), kas savo ruožtu prideda papildomą vertę visam gaminiui. Kaip pvz. Tomo ar P.Bosso atliktas TA.
Kitu atveju peilio sudedamųjų dalių ar techninių darbų atlikėjų įvardinimas teisiškai nėra reglamentuotas. O tradicijos įvairiose šalyse gerokai skiriasi. Belieka "nuoga" etika. Bet ir čia spręsti iš šalies sudėtinga, nes jeigu nėra meistrų spaudų ar kitokio žymėjimo, nežinia kieno, kokiomis sąlygomis ir koks faktinis įdirbis buvo panaudotas gaminant peilį.

_________________
Geriausias peilis yra tas, kurį turi kai jo prireikia...

Na, po tokio atsakymo vargiai ką galima ir bepridurti... Mano galva geležtės įkaitinimas žaizdre iki "kažkokiosten" temperatūros ir ataušinimas ne visada pavadintinas terminiu apdirbimu. . Čia aš iš savo praktikos jeigu ką .

Kiek pamenu tai buvo pasiulymas man dometis mufeline krosnele. Apie citata - ,, Mano galva geležtės įkaitinimas žaizdre iki "kažkokiosten" temperatūros ir ataušinimas ne visada pavadintinas terminiu apdirbimu." niekas nekalbejo.
Brendam i pievas ?

Helmut, Tu neikerti ka Tau zmones bando paaiskinti apie Tavo issakyta fraze apie plienu termini apdorojima. Tai procesas reikalaujantis daug ziniu ir praktikos, taipogi labai nepigiu irengimu, kuriuos gali leisti sau toli grazu nekiekvienas. Zmones kooperuojasi ir patiki si procesa profesionalams. Nezinojimas nera blogai, blogai kai nezinodamas nenori suzinoti ir kvailini zmones.

Kazka konkretu apkvailinau?
O as kaip grudinau taip ir grudinsiu seneliu metodais. Kolkas lygtai ir neblogai gaudavosi.

Nebūk kandis (kandus-kanda-kandis )

Turiu dabar laisvo laiko, tad galiu apžvelgti kas jau buvo aptarta.

Pirmiausia - tai istoriškai susiklosčiusi tradicija, kad geležtes kaldavo kalviai-peiliakaliai, o peiliadirbiai jas "aprengdavo" pagamindami naudojimui tinkamą peilį. Toks darbų pasiskirstymas užtikrindavo gaminio kokybę, nes kiekviename gamybos etape konkretų darbą atlikdavo savo srities meistras. Plataus profilio "specų", galinčių kokybiškai padaryti viską "nuo A iki Z", seniau praktiškai nebuvo dėl labai objektyvios priežasties - ilgai trunkančio amato įsisavinimo proceso. Be to, kiekvienam amatui reikia specifinių įrankių ir įrangos tad aprėpti kelis amatus ir ekonomiškai nebuvo naudinga. Dauguma amatininkų nebuvo turtuoliai ir prabangos visą gyvenimą mokytis bei išlaikyti kelių amatų dirbtuves sau negalėjo leisti.

Šiais laikais žinios ir įranga prieinama lengviau ir kur kas didesniam žmonių ratui, tad kiekvienas norintis gali įvaldyti kelis amatus. Bet meistrų galinčių kokybiškai pagaminti peilį "nuo A iki Z" ir dabar nėra daug dėl tų pačių objektyvių priežasčių:
- meistrystė reikalauja ne tik žinių, bet ir patirties, o tai yra laikas;
- šiuolaikinėms medžiagoms reikalinga šiuolaikinė įranga, o tai yra pinigai.
Žinoma, galima apsieiti su paprasčiausiais įrankiais ir minimalia įranga, bet tuomet gamybos procesas užtrunka žymiai ilgiau. Ir tenka atsisakyti kai kurių gamybos technologijų ar medžiagų panaudojimo, nes be atitinkamos įrangos darbo rezultatai nebus kokybiški. Todėl kai siekiama kokybės bet nėra reikalingos patirties ar įrangos efektyviausia kaip ir senais laikais pasinaudoti kitų meistrų/gamintojų paslaugomis.

Taigi peiliadirbystės esmė kokia buvo tokia ir išlieka, todėl nėra jokių svarių priežasčių keisti "peiliadirbio" sąvokos sampratą: peiliadirbys yra tas kas iš atskirų dalių (geležtės ir rankenos/koto) padaro/pagamina naują daiktą - peilį.
Įvairūs galimi dalių komplektavimo atvejai - tik peiliadirbystės variantai. Pvz:
Kažkas pats nukala geležtę, padaro rankena, pasiuva makštį. Turim pagamintą peilį.
Kažkas kitas geležtės nekala, bet išdrožia šaltkalviškai, padaro rankeną ir prideda pirktinę makštį. Turim pagamintą peilį.
Kažkas trečias ima pirktinę geležtę, padaro rankeną ir prideda pirktinę makštį. Turim pagamintą peilį.
Gamybos būdai skiriasi, įdėto darbo apimtis skiriasi, bet visais atvejais rezultatas tas pats - turim pagamintą naują daiktą - peilį.

Nuomonių konfrontacija šia tema mano manymu kyla dėl skirtingai traktuojamo (ir skirtingai vertinamo) peiliadirbio indėlio į galutinį rezultatą. Atmetus subjektyvius įsitikinimus, logiška manyti, kad peiliadirbystė prasideda ten, kur sukuriamas naujas, unikalus ir kokybiškas daiktas - peilis. Ir čia ne tiek svarbu kokias sudėtines dalis gamino pats peiliadirbys, svarbiau kaip ir kokia apimtimi jis įgyvendino savo autorinę idėją.
Kitu atveju, kai nesukuriamas naujas daiktas, darbo rezultatą reikėtu vadinti kažkieno kito pagaminto peilio rekonstravimu, daliniu perdarymu, patobulinimu/pagražinimu etc.
Riba čia neapibrėžta, nes galimi įvairūs niuansai, todėl nagrinėti būtina kiekvieną konkretų atvejį.
Tik ar nesant ginčo - tai daryti yra prasmė? Gal geriau, kaip kolegos jau ne kartą minėjo, atidėkim ambicijas į šalį ir pasidžiaukim kad yra kas domisi peiliadirbyste, bando, mokosi, daro.

_________________
Geriausias peilis yra tas, kurį turi kai jo prireikia...

Po tokiu issamiu paaiskinimu suprantu kad tai tiesa,ko gero taip ir yra,kiekvienas turi buti savo srities specialistas.amen.

Žinau, kad praleidau puikią progą patylėti (kai visi atrodo patenkinti ir ginčo nėra), na bet esu šioks toks formalistas...
Manau, reikėtų šiek tiek patikslinti apibrėžimą, nes dabar aš, nusipirkęs geležtę, rankeną ir klijų, per 10 minučių galiu tapti peiliadirbiu. Arba, nusipirkęs parakordo, per 20 minučių:
viewtopic.php?f=5&t=1926&hilit=lpa+2008#p2064

Iš esmės tapsi peiliadirbiu. Nes ne kiekvienas mokės pasirinkt rankeną tinkamą būtent tai geležtei, ne kiekvienas apskritai sugalvos klijuot tą peilį. O kodėl ne? Tik būsi toks silpnas silpnas peiliadirbys. Bet tobulėt visuomet yr vietos

Kaip jau minėjau, terminas "peiliadirbys" atspindi tik tęstinės veiklos rūšį. O sugebėjimai apibūdinami kitais terminais.
Dauguma kaip taisyklė pradeda nuo paprasčiausių dalykų, kad ir rankenos apvyniojimo virvele, o su laiku išugdo savo sugebėjimus (arba ne ).
Todėl yra pradedantys peiliadirbiai, įgudę peiliadirbiai ir meistrai peiliadirbiai. Visi jie peiliadirbiai, tik jų sugebėjimai skirtingi.
Bet formaliai ir tas, kas tik virvelę užvynioti tesugeba, ir tas kas visas sudėtines peilio dalis pagamina pats (ir dar meniškai išpuošia) gali būti vadinamas "peiliadirbys", jeigu sukuria ir pagamina (pats ar su kitų pagalba) naują daiktą - įrankį su geležte ir rankena - peilį.
Tačiau dažniausiai žmonės terminui "peiliadirbys" subjektyviai priskiria tam tikrą profesinę kvalifikaciją, kuri šiai dienai nei teisiškai, nei faktiškai nėra apibrėžta. Iš čia ir nesusipratimai ir nuomonių priešprieša.

Kita medalio pusė - autorinis indėlis. Čia jau reikia nagrinėti kiekvieną konkretų atvejį, kas ką sugalvojo/sukūrė, kieno paslaugas/darbą ir kokiomis sąlygomis panaudojo.
Pvz. jeigu aš suprojektavau peilį su rankena iš virvelės, užsakiau man pagaminti/įsigijau geležtę ir pats teužvyniojau tą virvelę - tai mano peilis, mano kūrinys. Ir jeigu aš užsiimu tokių peilių gamyba - tai turiu pagrindą vadintis peiliadirbiu. Tiek, kad mano peiliai atspindi mano sugebėjimus (žr. aukščiau esančią pastraipą ).

Senais laikais amatininkas privalėdavo ne tik praeiti apmokymus, bet ir atitikti tam tikrus reikalavimus, kad jo meistrystė būtų pripažinta ir jis galėtų užsiimti savo amatu. Šiais laikais senųjų reikalavimų taikyti negalim (dėl objektyvių priežasčių), o naujų - nėra.
Taigi turim ką turim: formalų terminą "peiliadirbys" ir lygiagretų sugebėjimų/meistrystės vertinimą pagal faktinius darbus.
Bent jau aš taip suvokiu esamą situaciją.

_________________
Geriausias peilis yra tas, kurį turi kai jo prireikia...

Na, Vladai, aš taip stengiausi apginti peiliadirbystę nuo visokio plauko dirbintojų, bet tu taip plačiai atvėrei vartelius, kad po kokių trejų metų "peiliadirbių" suvažiavimams kongresų rūmai bus per ankšti.