swerfot rašė:
mahelad rašė:
:) Jau trys savaites vakarais skaitau vieno kalinio memuarus
Bet kodėl?.. Kam?.. Iš kur tas fetišas visuomenės atmatoms ir padugnėms?.. Aš suprantu, kad kartą-kitą gali būt įdomu dėl smalsumo, bet pas tamstą tai yra nuolat pasikartojanti tema...
Na mano bibliotekoje yra apie 100 knygų apie teroristinę ir kontr-teroristinę veiklą. Tai juk nereiškia kad žaviuosi teroristais. Gerbiamieji, iš kur aš žinau, kodėl mane tai domina ? Domėjausi nuo paauglystės. Nusikalstamo pasaulio dalimi nebuvau ir niekada netapsiu sąmoningai. O nesamoningai nuo to niekas neapsaugotas. Visas mano bendravimas su tuo pasauliu prasidėjo nuo 2005-2006, apsiribojo daugybe smulkių užsakymų su pasiklausimo ir stebėjimo įranga, kompų taisymu, IMEI keitimu senuose Nokia + keliai slidžiais darbais. Pasibaigė 2009, neskaitant pavienių kontaktų iki dabar. Ir tai daugiausia dirbau jiems dėl to, kad buvau priverstas atiduoti skolą.
O dėl padugnių kategoriškai nešnekėčiau. Man net ramiau bendrauti su kalėjusiu žmogumi, nei su paprastu.Ten jei esi padugnė, to nenuslėpsi. Tik užklausi, tau ateina pranešimas - šis apgavikas, šis moralinis urodas. O kai turi reikalų su paprastu žmogumi, niekada nežinai iki galo ar juo galima pasitikėti ir kada tave "Nucukerbergins".
Aišku suvokiu, kad jų "poniatkės" tėra gebėjimas iškeisti tavo lašinius į jų tuščias kalbas + visos poniatkės tėra atsakas į buką ir nežmonišką valdžios spaudimą, blogą ekonominę situaciją, nuo vaikystės matomą alkoholizmą šeimoje ir t.d..