R. S. Minasian
Keturios peilių grupės rytų Europoje ankstyvųjų viduramžių epochoje
(apie slaviškų formų atsiradimą miškų zonoje)

Galima neperdedant pasakyti, kad geležies amžiuje peiliai po keramikos yra pati masiškiausia archeologinių radinių kategorija. Šie įrankiai randami praktiškai kiekviename archeologiniame paminkle, o kai kuriuose dešimtimis ar šimtais. Volkoviske, pavyzdžiui buvo rastas 621 peilis, o Nerensko kasinėjime Novgorode – 1444. Sukauptas milžiniškas medžiagos kiekis ir tiesiog neįmanoma net apytiksliai nurodyti bendrą Rytų Europoje rastų peilių skaičių. Peilis – eilinis radinys, todėl spausdinama apie juos nenoriai ir atmestinai. Dažniausiai autorius apsiriboja tik paminėdamas faktą, kad archeologiniuose kompleksuose buvo aptikta ir šių įrankių. Dažnai bendro pobūdžio pasvarstymai apie jų formas iliustruojami vienu ar keliais peilių piešinėliais, kartais nerestauruotų, kai kada pateikiamais net be mastelio, nefiksuojant lūžio vietų ar prarastų fragmentų, be klasifikavimui reikalingos informacijos. Šios aplinkybės taip apsunkina peilių studijavimą, kad net nebuvo mėginama juos klasifikuoti Rytų Europos ribose. Geriausiu atveju tyrinėtojai apsiriboja konkrečiame archeologiniame paminkle rastų peilių arba atskiros archeologinės kultūros peilių klasifikavimu. Bet nedidelis naudojamų radinių kiekis, pagal mažųjų skaičių dėsnį, priveda prie pernelyg neapibrėžtų schemų, apsunkina pagrindinių vedančiųjų formų išskyrimą. Atrodo dauguma archeologų laikosi nuomonės apie visišką peilių formų vienodumą, nes sąvoka „bendro tipo peilis“ gana paplitusi šio įrankio apibudinime. Reikia paminėti ir dar vieną, ko gero visiems būdingą paklydimą. Archeologinėje literatūroje sąvoka „peilis“ apibudina tik geležtę. Tai neteisinga. Kalvio nukaltos peilių geležtės, pjautuvai, dalgiai, strėlių ir iečių antgaliai – tik ginklo arba įrankio dalys. Paprastai klasifikuojamos visos išlikusios daikto dalys. Vien tik vieno tipo ieties antgaliai neužtikrina, kad ir ietys bus to paties tipo. Kotai galėjo būti skirtingų ilgių, vadinasi galėjo būti ir skirtinga jų panaudojimo mūšyje taktika. Vienodos formos strėlių antgaliai galėjo būti naudojami su paprastais ir kompoziciniais lankais. Tas pats pritaikoma ir peiliams. Geležtės galėjo būti pagamintos vietoje arba įsigytos mainų ar prekybos metu. Kaip šiais laikais, taip ir praeityje, geležtėms buvo panaudojamos įvairių įrankių nuolaužos. Tai atsispindi aptinkamose atsitiktinėse geležčių formose. Taip, pavyzdžiui kalviškų dirbinių iš ankstyvosios slavų gyvenvietės Chaiska II Kotovskio rajone Moldavijos SSR metalografinis tyrimas, laido G.A. Voznesenskai padaryti išvadą, kad visi šios gyvenvietės peiliai buvo nukalti iš labai įvairaus, pakartotinai panaudoto metalo. Pagrindinė vietinio kalvio naudojama žaliava buvo metalo laužas. [1] Išorinis peilio apipavidalinimas – makštys, rankena, jų gamybos metodai, ornamentika, nešiojimo būdai buvo reglamentuojami etninėmis tradicijomis. Tik visas šis apžvelgiamas savybių kompleksas, o ne atsitiktinių požymių rinkinys, gali apibudinti „peilio tipą“. Todėl galima užtikrintai sakyti, kad „bendro tipo peilių“ apskritai nėra, o egzistuoja daugybė jų tipų. Autorius eilę metų rinko duomenis apie ankstyvojo geležies amžiaus peilius. Buvo peržiūrėtos labai turtingos Valstybinio Ermitažo kolekcijos, mūsų ir užsienio autorių literatūra. Surinkta medžiagos apie maždaug 10 tūkstančių gaminių. Medžiagos rinkimas ir sisteminimas dar nėra baigti, bet surinkto kiekio pakanka eilei pradinių išvadų, liečiančių mus dominančią temą. Nežiūrint į atrodo esamą vienodumą, pirmo mūsų eros tūkstantmečio antros pusės peiliai Rytų Europoje aiškiai pasiskirto į keturias plačias grupes, ir kiekvienoje iš jų, atliekant detalius tyrimus, gali būti išskirta daugybė pogrupių. I grupei (1 Pav.) priskiriami peiliai, turintys šiuos charakteringus požymius. Nugarėlės linijos kontūras yra tolygaus lanko formos, su viršūne centre, tiesiogiai pereinantis į įkotę. Pasitaiko geležčių su silpnai išreikštu perėjimu į įkotę (1 pav. 5-8), bet šie skirtumai neprincipiniai, nes tiek ši , tiek kita forma atstovauja tuos pačius archeologinius paminklus.

1 Pav. Pirmos grupės peiliai iš miestelių, gyvenviečių ir ilgųjų

pilkapių Rytų Europos miškų zonoje VI-VIIIa.

Geležtės kartu su įkote yra nuo 6 iki 20 cm. ilgio. Nukrypimai nuo matmenų į vieną ar kitą pusę pasitaiko, bet retai. Įkotė siauro trikampio formos, 4-5 cm. ilgio, kaip taisyklė atskirta nuo ašmenų pusės tolygiu nuleidimu. Plačiausia įkotės vieta būna apie pusė geležtės pločio. Galima pažymėti, kad galinė peilių dalis (drauge su įkote) savo išvaizda identiška Rytų Europos miškų zonoje paplitusių pjautuvų galinės dalies formai. Ir tai nieko keista, nes šių pjautuvų ir I grupės peilių arealai sutampa. I grupės peilių geležčių plotis apie 2 cm., storis apie 2 mm. Sveikų išlikusių egzempliorių ašmenys tiesūs, ir tik ties smaigaliu staigiai užsilenkia aukštyn Geležtės ir įkotės ilgio santykis 3:1 arba 2:1. Stipriai nugaląstos geležtės pasitaiko ypatingai retai – kaip taisyklė geležtės ilgis viršija įkotės ilgį. Peilių rankenos buvo medinės, apvalaus skerspjūvio. Įkotės įkalimo gylis apytiksliai sudarydavo pusę rankenos ilgio. Makštys buvo odinės – medžio pėdsakų ant geležčių nėra. I grupės peilių kilmė atsekama labai aiškiai. Jų prototipais buvo peiliai su kuprota nugarėle iš ankstyvojo geležies amžiaus miškų zonos – melogradsko, juchnonsko, zarubinecko, dniepro-dvinsko, lipkovsko, gorodecko ir kitų kultūrų [2]. Nugarėlės tiesinimo procesas prasidėjo pirmaisiais mūsų eros amžiais pietiniuose miškų zonos pakraščiuose (Čaplinsko, Korčevatavsko, kiti zarubinecko kultūros kapinynai).[4] Aukštutiniame Padniepryje ir Aukštutininiame Pavolgyje peiliai su kuprota nugarėle dar pasitaiko IV-Va.(Troiškojės miestelis prie Maskvos, Tušemlis prie Smolensko ir kt.)[5] I mūsų eros tūkstantmečio trečiame ketvirtyje peiliai su kuprotomis nugarėlėmis praktiškai išnyksta, o I grupės peiliai tampa dominuojančia forma Aukštutinės Padnieprės (pradedant nuo Naujojo Vichovo), Aukštutinio Pavolgio, Pabaltijo ir Suomijos teritorijose. Juos randa pabaltijo ir vėlyvosios djakovsko kultūros Tušėmlio miestelių rato paminkluose (Tušėmlia, Demidovka, Uzmen, Bancerovskoje, Koločinas I ir kt.) Taip pat Šiaurės-Vakarų Rusijos „ilguosiuose pilkapiuose“ (Sovyj Bor, Podsosonje, Lezgi, Severnik, Čiornyj Ručei, Kriūkovo). VIII-XI amžiuje šie peiliai dar naudojami, bet jau kartu su miškų zonoje pasirodžiusiais II ir IV grupės peiliais. II grupei atstovauja peiliai (2 Pav.) turintys šiuos charakteringus požymius. Geležčių nugarėlė dažniausia neryškaus lanko formos, nedaug pakeltais galais.

2 Pav. II grupės peiliai iš VIII-IX a „postzarubinecko“, ankstyvųjų slavų,

Smolensko ilgųjų pilkapių ir senosios Rusios archeologinių paminklų.

Įkotė siauro trikampio formos, kaip taisyklė 3-5 cm. ilgio, atskirta nuo geležtės aiškiai išreikštais 3-5 mm. aukščio nusileidimais. Nusileidimai dažniausia asimetriški vienas kito atžvilgiu ir sudaro su geležte bukus kampus. Didžiausias įkotės plotis apie pusė geležtės pločio. Geležčių plotis iki 2 cm., storis 1,5-2 mm. Gerai išsilaikiusių egzempliorių ašmenys lengvos S formos. Geležčių ilgis svyruoja nuo 10 ik 20 cm. Smarkiai nugaląstos geležtės pasitaiko labai retai. Geležtės ir įkotės ilgio santykis 3:1 arba 2:1. II grupės peilių rankenos dažniausia buvo medinės, apvalaus skerspjūvio. Įkotės įkalimo gylis apytiksliai sudarydavo pusę rankenos ilgio. Makštys buvo odinės – medžio pėdsakų ant geležčių nėra. Anksčiausi peiliai su aiškiai išreikštais II grupės požymiais atsirado taip vadinamosiose „postzarubinecko“ paminkluose II-V a. Podesenje ir Viduriniame Padniepryje (Kazaroviči, Počevskoje, Laurų Miškas, Chodoron, Šučnika).[10] Nuo I-ojo tūkstantmečio antrosios pusės šio tipo peiliai yra vyraujanti forma slaviškuose archeologiniuose paminkluose Čekijos, Lenkijos, Bulgarijos, Rumunijos, Rytų Vokietijos, Moldavijos ir Ukrainos teritorijose. Aukštutiniame Padniepryje II grupės peiliai pasirodo apytiksliai VIII a. Juos kartu su I grupės peiliais randa Smolensko ir Baltarusijos „ilgųjų pilkapių“ grupėse (2 Pav. 12, 14-15). Gnezdovsko gyvenvietėje, išsidėsčiusioje dešiniajame Svinži upės krante Smolensko srityje, kurios įsikūrimo laikas priskiriamas ne vėliau kaip IX a. pradžiai, visi peiliai, išskyrus kelis vienetus, priklauso II tipui[13]. Gaila, bet išspausdintų pranešimų apie VIII-IX a. peilius iš Aukštutinio Padnieprio ir Šiaurės-Vakarų Rusijos labai mažai, todėl sunku pasakyti, kaip plačiai čia paplitę II grupės peiliai. Kol kas galima pažymėti, kad čia šie peiliai pasirodė ne anksčiau kaip VIII a., kad jie buvo naudojami kartu su I grupės peiliais ir, kad evoliucinio ryšio tarp šių grupių nėra. Nuo X-XI a. didžioji dauguma peilių, randamų pilkapiuose ir kaimo tipo gyvenvietėse jau priklauso II tipui.[14] Tendencija atskirti įkotę nuo geležtės nuleidimais X-XI a. paplinta visoje miškų zonoje. Vienok būtų neteisinga manyti, kad vietinės tradicinės formos pasikeitimus įtakojo tik II grupės peiliai. Panašiai kartu su jais, bet jau iš šiaurės, pasirodo IV grupės peiliai, kurie skirtingai negu žemdirbius, stipriai įtakojo šiaurinės Rusios miestų amatininkų gaminamą produkciją. III grupei (3 Pav.) atstovauja įrankiai medinėse makštyse. Peiliai medinėse makštyse buvo vienas iš kultūros elementų priskiriamų klajoklių gentims iš Rytų Europos stepių zonos, Šiaurės Kaukazo, Sibiro ir Vidurinės Azijos platybių. Jų evoliucija gerai atsekama pradedant nuo skitų ir sarmatų epochų. Žinoma, viename tyrime negalima detaliai suklasifikuoti ir išaiškinti visas III grupės peilių kilmės ir suskirstymo problemas. Šiame veikale autorius apžvelgia tik vieną variantą iš šios peilių grupės – ankstyvųjų viduramžių alanų iš Padonės ir Šiaurės Kaukazo teritorijos. Klajokliai alanai buvo Padnieprio slavų rytiniai kaimynai. Vienų ir kitų kultūros turi esminius skirtumus ir tai puikiai atsispindi tradicinėse peilių formose, apibudinančiose šiuos etninius masyvus. Alanų peiliai, atstovaujami radiniais iš saltovo kultūros, jau buvo paminėti literatūroje. Keletas peilių, charakterizuojančių saltovo kultūrą, kaip tipiniai buvo paminėti I.I. Liapuškino [15]. S.S. Sorokinas, tyrinėdamas geležinį inventorių iš Sarkelo ir Beloi Veži, padalijo visus čia rastus peilius į du kompleksus ir priskyrė apatiniam – saltovo- sluoksniui apie 40-50 egzempliorių.[16] Neseniai grupė Ukrainos archeologų ištyrinėjo Dono upės baseino saltovo kultūros peilius ir suskirstė juos į penkis skirtingus tipus. Šiuose tyrinėjimuose pagrinde buvo peržiūrima medžiaga iš gyvenviečių, eilė iš kurių yra daugiasluoksniai paminklai. Turtingi radiniai iš kapinynų nebuvo įtraukti. Nebuvo kreipiamas dėmesys į kai kurias detales, kurios yra principiniai saltovo peilių požymiai. Šie trūkumai pasirodė tokie esminiai, o išskiriamieji požymiai tokie subjektyvųs, kad ankstyvųjų viduramžių alanų peiliu išvaizda, kuria galima susidaryti iš šių darbų, išsikraipė. Jeigu atkreiptume dėmesį į VIII-IX a Padonės ir Šiaurės Kaukazo kapinynų radinius, galima įsitikinti, kad alanų peiliai priklauso stebinančiai stabiliai ir vienalytei serijai. Jie turi šiuos charakteringus požymius. Geležčių nugarėlės sudaro silpnai išreikštą lanką ir tolygiai leidžiasi link smaigalio. Ašmenys lanko formos, bet daug statesnio nei nugarėlė. Centrinė geležtės ir įkotės ašis pasislinkusi į nugarėlės pusę. Geležčių ilgis svyruoja nuo 6 iki 14 cm., storis 1,5 mm., geležtės plotis prie įkotės 1-1,5 cm. (priklausomai nuo ilgio). Įkotė trikampio formos, 2-4 cm. ilgio. Įkotės plotis tie pagrindu sudaro maždaug pusę geležtės pločio. Geležtės ir įkotės ilgių santykis šiek tiek didesnis nei 3:1. Įkotė visada atskirta nuo geležtės stačiais nuleidimais, kurie tuo pačiu yra ir išskirtinis požymis. Prie geležtės pagrindo būdavo privirinama siaura 1,5-2 mm. pločio ir storio geležinė apkabėlė, atliekanti savotišką užrakto vaidmenį fiksuojant peilį makštyse. Tai labai trapi, dažnai neišlikusi detalė. Apie jos egzistavimą liudija tiksliai statūs nuleidimai ir jos palikti įspaudai, kuriuos galima pastebėti ant nerestauruoto metalo. Keli šimtai tokių geležčių rasta Dmitronsko, Ust-Lubiansko, Aukštutinio Saltovo, Borisovsko kapinynuose ir kapinynuose prie Diurso upės greta Novorosijsko, šiaurės Osetijoje ir Kislovodsko apylinkėse.

3 Pav. III grupės peiliai iš ankstyvųjų viduramžių alanų kapinynų

III grupės peiliai, tame tarpe ir alanų, turėjo medines makštis. Alaniškos makštys buvo daromos iš dviejų, prieš tai perskeltos lentelės, puselių. Skelti kraštai nebuvo apdirbami, todėl puselių sujungimas būdavo idealus. Pagaminus medinį pagrindą, ant jo būdavo užtraukiamas greičiausia sudrėkintos odos apvalkalas, turintis siūlę kairėje pusėje. Labai dažnai makštys buvo sudvigubinamos ar sutrigubinamos viename bendrame apvalkale. Beje, geležtės tokiu atveju buvo pasukamos ašmenimis viena į kitą, greičiausia siekiant sumažinti bendrą makštų storį. Kai kada ant makštų būdavo uždedamas bronzinis arba sidabrinis antgalis ir apkaustas. Sudvigubintų ir sutrigubintų makštų atvejais antgalis ir apkaustas buvo bendri. Odinis apvalkalas buvo būtinas todėl, kad medinės alaniškų makštų puselės tarpusavyje nebuvo sujungtos kaiščiais. Makštys buvo siauros ir plonos. Jų plotis nedaug viršijo geležtės plotį, storis mažiau negu 1 centimetras. Link smaigalio makštys lengvai siaurėja, galas nupjautas tiesiai arba nedideliu lanku. Makštys maždaug vienu trečdaliu ilgesnės už geležtę. Gaila, bet keletas gerai išsilaikiusių alaniškų makštų aprašytos be detalaus jų konstrukcijos apibudinimo. Autorius neturėjo galimybės apžiūrėti šiuos radinius. Bet radiniai iš Polomsko, Brodovsko (Prikamje), Mošenoi Balki (šiaurės Kaukazas) kapinynų, kur buvo rastos kitų III grupės peilių makštys, leidžia išskirti visai grupei būdingas savybes. Remiantis šiais radiniais galima atkurti trūkstamas alanų makštų detales. Lizdo geležtei skerspjūvis buvo lengvai ovalios formos, todėl makštyse fiksuodavosi tik geležtės apkabėlė ir smaigalys. Ši savybė charakteringa visoms medinėms makštims, tame tarpe ir etnografinėms. Jeigu lizdas idealiai atkartotų geležtės formą, peilio nebūtų galima ištraukti iš makštų esant didesniam aplinkos drėgnumui. Be geležtės į makštis įeidavo ir dalis rankenos. Apie tai liudija medžio nuo makštų likučiai ant įkočių ir makštys iš Mošenoi Balki (3 Pav. 12). Rankenos buvo neįprastai plonos , ovalaus skerspjūvio. Jų plotis buvo lygus geležtės pločiui, storis apie 0,5 cm. Rankenų storis lengvai nustatomas pagal sudvigubintas ir sutrigubintas makštis, o taip pat pagal gerai išsilaikiusias makštis iš Mošenoi Balki. Rankenos buvo daromos iš skirtingos negu makštų, medžio rūšies arba išvis iš kitokių medžiagų. Apie tai liudija ryškiai geltonos substancijos likučiai, išlikę ant įkočių. Žinoma viena kaulinė rankena iš Dmitrovsko kapinyno (3 pav. 1-4) bet tai unikalus atvejis. Rankenos buvo plokščios, ilgos, šiek tiek trapecijos formos, lengvai platėjančios gale. Sudvigubintos ir sutrigubintos makštys, savotiškos kasetės, autoriui žinomos tik iš alanų paminklų radinių. Diurso kapinyno kapuose kartais rasdavo iki 6 geležčių, t.y. 2-3 kasetes. Plonos ir lengvos rankenos suteikia alaniškiems peiliams geras balistines savybes, o keletas peilių komplekte leidžia daryti išvadą, kad alanai naudojo peilius kaip svaidomąjį ginklą. IV grupei (4 Pav.) atstovauja įrankiai, turintys siaurą, 6-12 cm. ilgio įkotę. Labiausiai paplitusios 8-10 cm. ilgio įkotės. Įkotės galiukas ylos formos, kai kada užlenktas ir užplaktas. Retkarčiais ant užlenkto galiuko yra keturkampė geležinė arba bronzinė tarpinė. Greičiausia daugumos šios grupės peilių užlenktas įkotės galiukas ir tarpinė nulūžę ir prarasti. Tokia įkotės konstrukcija sąlygota tuo, kad ji būdavo perkalama kiaurai rankeną ir užlenkiama kitame gale.

4 Pav. IV grupės peiliai

IV grupės peilių geležtės, kaip taisyklė, turi aiškius, maždaug 2 mm aukščio nuleidimus, atskiriančius jas nuo įkotės. Geležtės nugarėlė tiesi ir tik ties smaigaliu lengvai nuleista žemyn. Geležčių plotis 1,5 -2 cm. Tikrąjį geležčių ilgį sunku nurodyti, nes tai ko gero vienintelė peilių grupė, kurios geležtės stipriai nugaląstos, kai kada beveik iki pagrindo. Tikėtina, kad labiausiai buvo paplitusios geležtės, kurių ilgio santykis su įkote buvo 2:1-1:1. Peiliai turėjo ilgą cilindro formos rankeną ir odines makštis – medžio pėdsakų ant geležčių nėra. IV peilių grupės kilmė atsekama gana aiškiai. Merovingų ir vikingų laikais jie buvo naudojami Norvegijoje ir Švedijoje[21]. Iš ten jie paplito į Suomijos teritoriją, bet čia jie naudojami kartu su I grupės peiliais[22]. Rytų Europoje tokie pat peiliai pasirodė I tūkstantmečio paskutiniame ketvirtyje. Ankstyviausi radiniai yra iš E1-E1 horizontų Senosios Ladogos žeminių gyvenvietėje ir jo apylinkių kalvose. Vėliau šie peiliai paplito Ladogos apylinkėse, pateko į Pabaltijį ir Jaroslavlio Pavolgį. Visur, kur randami skandinaviški kapai arba skandinaviški gaminiai, žinomi ir IV grupės peiliai. Gana įdomi situacija susiklosto Senosios Rusios valstybės šiaurinėse teritorijose X-XI a. To laikotarpio Novgorodo peiliai turi griežtai apibrėžtą siaurą geležtę plačia nugarėle su lengvai užapvalintu galu, suteikiančia jiems durklo išvaizdą, ilgą siaurą rankeną, kuri retai būna trumpesnė nei 10 centimetrų ir mažą bet aiškų nuleidimą ant geležtės (4 Pav. 17)[24]. Sprendžiant iš publikacijų ir nuolatinių nuorodų į Novgorodo radinius, analogiški peiliai aptinkami Pabaltijyje, visuose be išimties šiauriniuose Senosios Rusios miestuose ir stambiuose kapinynuose, tokiuose kaip Gnezdovo ir kt.[25] X-XI a. Novgorodo peilių forma ir konstrukcija, pagal B.A. Kolčiną, buvo sukurta remiantis ilgaamže kalviškos technikos patirtimi. Bet kieno patirtimi? I-III grupės peiliai negalėjo būti Novgorodo peilių pagrindu. Be to jie egzistuoja lygiagrečiai su IV grupės peiliais. Arčiausiai X-XI a. Novgorodo tipo peiliai yra su IV tipo peiliais kaip jų evoliucinės grandinės tąsa. Vargu ar galima suklysti padarius išvadą, kad peilių gamyba šiauriniuose Rusios miestuose X-XI a. buvo stipriai įtakojama skandinavų. XII a. pradžioje vaizdas smarkiai keičiasi. Novgorode ir kituose miestuose pasirodo peiliai, kurių geležtė tapo platesnė ir gerokai siauresnė. Geležtės nugarėlė ties smaigaliu ir pagrindu šiek tiek pakyla, padidėja nuleidimai, sutrumpėja rankena ir įkotė, supaprastinama gamybos technologija (2 Pav. 16)[27]. Tai jau II grupės peiliai. Vadinasi galima daryti išvadą, kad XII a. pradžioje skandinaviškos formos įtaka susilpnėja ir šiaurinių Senosios Rusios miestų amatininkai, įkandin tų sričių žemdirbiams, pereina prie bendro slaviško pavyzdžio peilių gamybos.

Taigi mes nustatėme, kad ankstyvųjų viduramžių rytų Europos peiliai skirstomi į 4 plačias grupes, turinčias savo vystymosi istoriją.

I grupė būdinga Pabaltijo, Suomijos gentims, aukštutinio Padnieprio ir šiaurės-vakarų Rusijos gyventojams I tūkstantmečio antroje pusėje.

II grupė būdinga „postzarubinecko“ kultūrai III-V a. Podesenjės ir vidurio Padnieprėje ir pradedant VI-VII a. už miškų zonos gyvenantiems slavams. Panašiai VIII a. II grupės peiliai pasirodo aukštutiniame Padniepryje, pradeda plisti ir XII a. tampa bendrais senojoje Rusioje.

III grupė būdinga klajokliams. Šiame darbe buvo apžvelgti šios grupės alanų peiliai, kurie yra vienas iš pastovių ankstyvųjų viduramžių alanų kultūros elementų.

IV grupė būdinga šiaurės Europos germanų tautoms. VIII a. šios grupės peiliai pasirodo šiauriniame rytų Europos pasienyje, plinta iki XII a. darydami stipria įtaką šiaurinių Rusios miestų amatininkų gaminiams.