Stipriai legiruoti korozijai atsparūs plienai (lietuviškai supaprastintai vadinami "nerūdijantys") pakete su neatspariais - nei teoriškai, nei praktiškai negali duoti papildomo atsparumo korozijai visam paketui.

Tokia aritmetika (rūdijantis + nerūdijantis =pusiau rūdijantis) galioja tik gaminant bulatą, kur sudedamosios dalys išsilydo ir legiruojantys priedai tolygiai pasiskirsto po visą lydinį.

Damaske skirtingo plieno sluoksniai nors ir susivirina tarpusavyje, bet kiekvienas iš jų išlieka, tad nerūdys tik "nerūdijančio" plieno sluoksniai, o kiti kaip buvo neatsparūs korozijai - taip ir liks neatsparūs. O tai reiškia, kad ant geležtės atsiras rūdys taip lengvai, kaip lengvai koroduoja nors vienas paketo plienas.

Dėl tos priežasties, kai paketo sudėtyje yra korozijai neatsparūs plienai, pavadinimas "pusiau nerūdijantis" damaskinis plienas yra neteisingas ir klaidinantis. Ypač paprastiems vartotojams, kurie nelabai išmano "kas ten su kuo", ir tikrai pamanys, kad įdėjus į paketą "nerūdijančio" plieno, tai suteikia papildomo atsparumo korozijai.

Kaip teisingą pavyzdį galiu paminėti Valerijaus Gerasimovo ir kompanijos "AiR" gaminamus damaskinius plienus su prekiniu pavadinimu "Zlodinox". Jeigu jų paketas savo sudėtyje turi ne tik korozijai atsparius plienus (pvz. У10А-50ХНМ), rusiškai jis apibūdinamas labai korektiškai: "углеродистый", t.y. "anglingas". O kai į paketą įeina tik atsparūs ir vidutiniškai korozijai atsparūs plienai (pvz. 40Х13-Х12МФ): "атмосферостойкие композиционные (дамасские) стали" - atmosferiniam poveikiui atsparūs kompoziciniai (damaskiniai) plienai. Nes tiek atspari korozijai yra "silpniausia grandis" - plienas Х12МФ.

Žodžiu, atsparumas korozijai yra laipsniškai apibūdinama savybė: g.b. "mažas" , "vidutinis", "didelis". Ir negali būti jokių "pusiau", nes korozija arba yra (didesnė ar mažesnė), arba jos nėra. Todėl ir kalbant supaprastintai, apibūdinimus vartokim taisyklingai, pvz.: damaskinis plienas " labai rūdijantis", "nelabai rūdijantis" arba "nerūdijantis". O "nerūdijančiais" (t.y. atspariais korozijai) plienai įvardinami tuomet, kai jų sudėtyje yra ne mažiau 14% chromo, nikelio ar kitų atsparumą korozijai suteikiančių legiruojančių elementų.

Beje, kelių rušių "Zlodinox" damaskinis plienas visai pagrįstai vadinamas "nerūdijantis" - kelios dienos citrinos sultyse nedaro plienui jokio poveikio. Kas netiki - galiu duot pabandyti.

Parašiau AŽ.

X13 - tai sutrumpintas žymėjimas korozijai ir karščiui atsparių plienų 20X13 - 40X13.

Jie naudojami daug kur, pvz. "nerūdyjantys" varžtai stambiose metalo konstrukcijose, spyruoklės dirbančios aukštoje temperatūroje, turbinų mentės, kai kurios lingės ir guoliai etc.

Kadangi šie plienai mažaangliai - jie lengvai suvirinami, o būdami stipriai legiruoti chromu, pakete su mažiau legiruotu plienu (pvz. 65Г) duoda gerą kontrastą.

Jeigu kalbam apie damaskinio plieno peilių populiarumą, tuomet taip - tai šiuolaikinis kaprizas.
Nes iškastiniai - retenybė. Tai salygota tiek paketavimo technologijos įpatybėmis, tiek ir šios technologijos paskirtimi - pagerinti ilgaašmenių ginklų geležčių mechanines savybes. Peiliams to nereikėjo. O jeigu prireikdavo, kalviai apsieidavo paprastu, bet efektyviu dviejų rūšių plieno suvirinimu.

Formos malonios, o dėl geležtės, tai reikės mums prie progos susibėgti ir gyvai pasižiūrėti...
Ar meistras žinomas ir ar yra koks kleimas?

Koroziją šiek tiek pristabdo paviršiaus poliravimas ir oksidinė plėvelė (pvz. poliruotą ir nuriebalintą geležtę pamerkti nakčiai į išsivadėjusią nuo burbuliukų Coca-Colą ir po to perplauti sodos tirpalu), bet visiškai ir ilgam pašalinti šios problemos (išsaugant plieno raštą) - nepavyks.
Nebent geležtę visiškai užjuodinti tam skirtomis spec. priemonėmis.
Nors tiesą sakant, tai irgi neduos 100% garantijos, kadangi viena vertus, ašmenys vis tiek bus atviri korozijai, o intensyviai naudojant peilį bet kokia danga su laiku susibraižys ir apsitrins.

Makštų impregnavimas tikrai nepadės, nes drėgmė į vidų sėkmingai gali patekti ir pro makštų angą.

Tad patikimiausias būdas lieka savalaikė ir dažna geležtės priežiūra...

Aha. Matyt reikia mums visas tokias legendas surinkti į vieną vietą.

Kai kas nors sako, kad vienas plienas yra pranašesnis už kitą, man iš karto kyla klausimas - kuo ir kame pranašesnis?

Bet kokio damaskinio (t.y. paketuoto) plieno savybes apsprendžia trys pagrindiniai veiksniai:
1. Paketavimui naudojami plienai.
2. Paketo kalimo technologija (kurią vienintelę galima vizualiai nustatyti pagal plieno sluoksnių raštą).
3. Grūdinimo režimas.

Tikslingai manipuliuojant šiais trimis veiksniais, patyręs Meistras gali gauti kokių tik nori savybių damaskinį plieną.
Todėl korektiška būtų lyginti tik konkrečių geležčių konkrečias savybes.
O bendro pobūdžio palyginimai, kad "senovinis Damasko plienas yra geresnis už šiuolaikinį damaskinį", ar kad "damaskinis plienas aplamai geresnis už pramoninius plienus" - man skamba naiviai. Švelniai tariant.

Toks skirstymas pagal gamybos būdą atsirado tik XX amžiuje. O senuose rašytiniuose šaltiniuose plienas buvo identifikuojamas pagal raštą, kurį turėjo ir "wootz", ir paketuotas plienas, todėl kolega O.Benderis visiškai teisus, kad antikvarinis "Damasko plienas" - bendrinis pavadinimas visų iš Sirijos atgabentų plienų, turinčių raštą. Nepriklausomai nuo gamybos būdo.
Ir būtent todėl siūlymas tik paketuotą plieną vadinti "raštuotas plienas" yra abejotinas, nes raštą turi ir išvirtas tigeliniu būdu (dabar vadinamas "bulatas"), ir paprastas įrankinis plienas po termo-mechaninio apdorojimo (vadinamas "parabulatas"). Visus juos bendrai galima vadinti "raštuotas plienas".
Bet kai kalbama tik apie paketuotą, geriau naudoti esamą ir jau įprastą pavadinimą - "damaskinis plienas". Mano supratimu taip bus mažiau painiavos.

Apie savybes jau buvo diskutuota čia.

Sutinku.