Jo, batai man irgi visada būdavo didelė bėda. Miške, nuo sniego iki sniego geriausi batai būdavo inkaro sportbačiai su geru vidpadžiu. Prisiklausęs pasakų apie neįtikėtiną patvarumą buvau nusipirkęs net grinders batus-sunešiojau per tris savaites nepataisomai. Kerzų išbandžiau nemžai, dabar nebegaliu į juos žiūrėti. Dabar miškuose vaikštau tik savos gamybos odiniais batais ir naginėm. Nieko geresio ir funkcionalesnio per gyvenimą nesu avėjęs.

Dar i batu tema.
Mano tarnybos ir turizmo laikais tai buvo pagrindine problema.
Avalynei truko lengvumo,patogumo, patvarumo ir apsaugos nuo salcio,lietaus .
Batu pora lauko salygomis tarnaudavo iki menesio .
Juokingiausia kad dar pries 3 metus geriausi gamintojai gamindavo tobuliausius batus bet kokia supratimo prasme.
O dabar jau nebe : )
Konkursuose laimedavo lengviausi ir patogiausi batai o rezultate turime batus is esmes netinkancius nei miestui, nei kalnams ,nei miskui .
Yra isimciu be abejo , dar liko ir geru modeliu ir vis dar geru gamintoju bet jau nedaug

Siaip finale daug priklausis nuo sekmes : )
Pradine sekme tai abu du batai ant koju ir batai normalus,bent jau ne progines lakerkos : )
Sekantis zingsnis butu esant galimybei kazka panasaus i bachilus padarymas bei batu saugojimas.

Kodėl reikia nusisegti metalines apyrankes? Mėgstu žinoti priežastis

Aciu Vladai.
Su dideliu nekantrumu laukiame antrojo punkto.
Ir dar karta aciu uz tema,malonu grizti pora desimtmeciu atgal: )

Nepamirškime ir asmeninės higienos - svarbu praustis, kad neprasidėtų pūlingos odos infekcijos (nuo elementaraus spuogo iki voties tik vienas žingsnis). Savo pėdas prižiūrėti kaip kūdikio užpakaliuką - jos jūsų svarbiausia išgyvenimo sąlyga - su pažeistomis, išbrinkusiomis, sutinusiomis, iššutusiomis pėdomis toli nenueisit, nekalbant jau apie maisto ar malkų paieškas. Gerai Olegas išsireiškė - rūpintis savim kaip stikliniu

Pas mus pirmas Vlado punktas skambejo kaip pilna savo fizines bukles,minciu,daiktu ir keliu metru aplink save inventorizacija.
O pries kur nors judant tolimesnei apziurai butina sutvarkyti drabuzius.
Raistukai uzristi ,atviros kuno vietos pridengtos,metalines apyrankes iskaitant laikrodi nusegtos.
Dabar savimi reikes rupintis kaip stikliniu.
Ir fizine ir psihikos bukle reikes ziauriai kontrolioti.

Auksiniai zodziai apie nedaryma kas nera butina.
Dar butu ne pro sali judant uzduoti sau ritma kartojant nors ir viena zodi pvz. zodi 'vienas'.
Daugiau koncentracijos judesiams ir maziau nuovargio.
O atliekant kazkoki veiksma kalbeti su savimi balsu, ivardijant daroma veiksma.
Papildoma smegenu stimuliacija,galva kitaip neveiks.
Kalnuose kur dar ir deguones trukumas , yra dar linksmiau : )

Yra tokia poreikių piramidė.
http://distance.ktu.lt/kursai/verslumas/finansu_va...
Tik patenkinus žemesniuosius poreikius galima pereiti prie aukštesnių. Kažin ar pabadavus savaitę bus svarbesnis poreikis pareiti namo ar susirasti ką nors valgomo
O susiorientuoti vietoje turint koordinates padės Google maps. Kaip tam anekdote:
- Žinai, Amazonės džiunglėse surado nežinomą laukinę gentį, visiškai primityvią.
- Ką? Jie ir interneto neturi?
- Na, ne tiek primityvią...

Paprastai- tikslas sveikam ir gyvam namo parsirast...
Visa kita tai tik priemonės tam tikslui pasiekti.

Klausymas o koks musu tikslas ?
Rasti humanoidus ? Rasti vandeni ? Rasti maista ? Rasti vieta tinkama stovyklai ?
Tiek ir problemu

O ka reiskia orientuotis gamtoje ? : )
Taip sakant , pradesime nuo pagrindu.
Tegul pas jus yra kompasas ir tegul pas jus yra tikslios vietos koordinates .
Pvz. protingas Casio laikrodis rodo . Na ir ? : )

O be GPS gali pasilikti labai greitai, nes baterijos senka labai greitai, gali prietaisą sukulti, jis gali sušlapti. Jei paklysi miške, tai per medžius jis ir taip veiks nestebūklingai.
O kad gerai orientuotis gamtoje be priemonių, reikia dažnai treniruotis. Bendros žinios nevisada galvoje išlieka ilgam. Atrodo kažkada mokėjai, o kai reikia, tai ir neatsimeni.

Sesuo, kadaise man GPS iš amerikos yra parvežus. Skaitant amerikietiškų produktų instrukciją, linksmiausias skyreils yra Warnings!!!
Ten buvo toks punktas: - būdami gamtoje pasistenkite kuo mažiau naudoti GPS, nes jūsų gyvenime gali nutikti situacija, kai gamtoje atsirasite be GPS.

Visi tie įrenginiai bukina ir komplikuoja IKS. Bičiulis antropologas pasakojo, kad evenkų medžiotojai jaučia pasaulio šalis ir tai būdinga daugeliui pasaulio archainių bendruomenių.

Na, dėl GPS, tai aš pajuokavau. Tiesiog negalėjau susilaikyti Pasaulio kryptis geriausia nustatinėti pagal saulę ir žvaigždes. Visokie ten skruzdėlynai ir samanos ant medžių gali ir suklaidinti. O toliau ką - aplink daug medžių - esame miške, aplink kalnai - esame ne Lietuvoje. Tik taip, apytiksliai. Jei vietovė nepažįstama, tai nieko ir nebus.

Kelionei is esmes turi buti skirta pirmoji dienos puse, antroji skirta nakvynes vietai, tai vieta max saugi bei sauganti nuo vejo, lietaus, salcio.
Laikina stovyklaviete. Drabuziu ir zaizdu prieziura ir sutvarkymas.
Dykumos salygomis yra biski kitaip, bet keliones nakti nerekomenduojamos del prasto matomumo, prarastos galimybes stebeti aplinkos pasikeitima ir didesnes traumu rizikos.
As kalbu apie varianta kada jus neturite zemelapio arba neturite galimybes priristi savo buvimo vieta prie zemelapio, pvz turite gaubli arba Valakupiu zemelapi, bet ryskiai esate ne Valakupiose.

O nakvynės svarbą akcentuojate todėl, kad naktį sunku orientuotis ar dėl būtino poilsio?Man net ne itin ekstremaliose situacijos adrenalinas ar kažkas kitas kala į galvą ir užmigti niekaip neišeina, o kokiu kritiniu atveju būtų dribsojimas atmerktom akim ir keikimasis, kad pasaulis labai gražus, o po 2-3 dienų lūžimas nesirenkant vietos ir laiko

jūsų pamąstymai, priminė vieną straipsnį apie paklydėkius
"Pasiklydę žmonės išties klaidžioja ratais" http://www.technologijos.lt/n/mokslas/idomusis_mok...

Išlikimas kritinėse situacijose=IKS=X

Paimsime varianta kad mes nusprendem pasisalinti is ivykio vietos.
Pradedam kreipti demesi i augmenija,reljefa ir zveriu,zmoniu pedsakus.
Diena nueisite max 30 km tai atstumas ne esme ,svarbiausia ziureti kaip keiciasi aplinka.
Plius stebime ora ir prie temstant pasirupiname nakvyne.
Siaip sturmuoti pelkes,upes ir kalnus nerekomenduotina. Jeigu nera kitos iseities tai keliones kalnuose planuojami ankstyviam rytui o per upe reikia keltis saugioje vietoje ir pirmoje dienos puseje kad iki vakaro isdziutu drabuziai .Nakti krenta temperatura ir pakila dregnumas ,drabuziai neisdzius. O slapios kojines ,marskineliai ir persalimai prikres dideliu problemu.

Na gerti, valgyti bet ką suradus - manyčiau klaidinga mintis. Taip - prasitasius porą valandų karštyje atrodo kad gerti norisi labai. Bet vat atsigėrus ir gavus vidurių paleidimą - per dieną netekti galima jau kelių litrų. Netenkamos ir druskos. Palyginimui - svoris 86 kg. Valanda fizinių pratimų esant temperatūrai 30 laipsnių. Pavėsio praktiškai nėra. + Pusė valandos bėgimo raižyta vietove, pavėsio nėra. Svorio deficitas po to 1,5 kg. Taigi praktiškai netekta 1,5 litro vandens. O jei temperatūra20 laipsnių ir einame dieną neskubėdami? Dar mažesni nuostoliai.
Aišku jei porą dienų prie 30 laipsnių - čia jau be variantų. Tik vat yra juk ir uogos, ir gal koks šaltinėlis pasitaikys ar visgi kokį gėrimo buteliuką turėsite. O gertį vandenį iš pirmos balos - IMXO rizikos daugoka.
Karštu oru patarčiau nešiotis tabletę aspirino. gana stipriai skystina krauja, dėl to netenkant skysčių neleidžia kraujui tapti perdaug klampiam. Pvz po treniruotės prie +28-35 laipsnių kitą dieną būdavo sunku iš lovos išlipti. Ir vakare kiek jausdavosi. Pusę tabletės prieš treniruotė arba tabletę po - simpomų nebūdavo. Aišku jei pas žmogų hemoglobino lygis mažas tai aspirinas jam silpnai padės.

Mano poreikiai ekstremalioje situacijoje būtų du. Tai peilis ir ugnis. Kas beje visada su manimi ir keliauja.

Sutinku su Vladu.
Siaip tai miesto ir kaimo zmogui net ir treniruotam kariui isgyventi daugiau negu keleta dienu kitoje negu iprasta zonoje yra sudetinga , savo zonoje irgi.
Zudo pakisti literaturiniai ,kino ir vadoveiliniai stereotipai.
Kaip Robinzonai visi puola ieskoti ir gerti vandeni , valgyti uogas ir bandyti medzioti slekus ir varles bei lipti i medzius ir uolas kad nustatyti savo buvimo vieta.
Butu juokinga jeigu nebutu graudu .
Zmones be jokiu problemu sugeba uzkabaruoti ant 10 metru uolos ar iki medzio virsunes.
Toliau pagrinde lieka du variantai . Arba griuna ir susizedzia arba ten ir lieka kukuoti .

Tikrų išgyvenimo situacijų čia vargu ar bus.

Dar toks patarimas iš gyvenimo. Realiai vertinkit savo jėgas ir negalvokit, kad jūs galit nors kiti negalėjo...
Kartais gaunasi, kad ne pats protingiausias ir pats galingiausias gyvenime esat.

Reziume- jei pelkė žemėlapyje pažymėta kaip "nepraeinama", tai taip ir yra. Tikrai tikrai...
Kartą labai nedaug trūko iki paskendimo.

Papasakosiu apie mano nuotykį, kuris aišku, iki IKS gerokai netempia, bet turi įdomų momentą. Da būdamas paauglys vieną dieną nutariau pasivaikščioti po aplinkinį mišką. Miško plotas nemažas, bet aš jo pakraščius ir apylinkes neblogai pažinojau, kaip vietinis gyventojas. Tą kartą nutariau eiti į mažiau ištyrinėtą miško kraštą. Iš pradžių viskas puiku, po to jaučiu, kad lyg ir pasiklydau. Dar nepanikuoju, bet jau neramu Priėjau kažkokią pelkę... Gerai, kad buvo saulėta diena, tai pagal saulę nustačiau, kur turėtų būti miško kraštas ir traukiu ten. Galiausiai išeinu į miško pakraštį, matau laukus, kažkokią sodybą ir negaliu suprasti, kur atsidūriau. Protas sako, kad turėtų būti tokia tai vieta, kai kurie orientyrai sutampa, bet likusieji neįsipaišo į peizažą. Turėjau žiūronus, tai pasidairęs galiausiai susiorientavau. Pasirodo išėjau į žinomą vietą. Bet kadangi išėjau iš kitos pusės, tai apylinkės pasirodė visiškai nepažystamos. Prisidėjo ir tai, kad maniau esantis kitoje vietoje ir stengiausi sutapatinti jos orientyrus su esamais. Taigi išankstinis nusistatymas ir net žinomos vietovės stebėjimas iš kito taško gali gerokai apsunkinti orientaciją.

O aš galvoju taip.
Pirmiausia reikia nusiraminti ( teisingai TerMind sako).
Iš praktikos (šiokia tokia patirtis orientavimosi sporte), galiu pasakyti, kad kai kraujas karštas ir norisi kuo greičiau, arba artėja audra, arba pasiklydai ir reikia priimti greitą sprendimą- blogai gaunasi. Labai svarbu nusiraminti.
Greitai priimami sprendimai tinka mieste, o gamtoj savas ritmas prie jo ir taikytis reikia, net kai svarbi kiekviena sekundė (kaip varžybų atveju), reikia sustoti ir nusiraminti- atšalti.

Turint kompasą ir žemėlapį pasiklysti gana sudėtinga, net ir be kompaso tikrai neprapulsi, gal tik greitis kažkiek kris, va be žemėlapio jau sudėtingiau, nes nežymi paklaida, pasirenkant kryptį, jus nuo tikslo gali atitolinti kelis kilometrus, o keli kilometrai gamtoje tai jau daug, nes patenki į nepažįstamą ir nematytą vietovę, o tada vėl prasideda panika.

Realiai rimčiau įklimpęs buvau tik vieną kartą, tada buvo tikimybė, kad naktį teks pratempti miške visiškai nepasirengus ir beveik neapsirengus (orentacininko sportinė apranga labai jau lengvutė).
Varžybos vyko Čekijoj (tada dar buvau gana žalias orentacininkas), vietovė labai raižyta, ištisai kalvos po 100m. ir tokio pačio gilumo rėvos- tankus miškas. Matomumas ir taip labai ribotas, o važybos buvo naktinės Varžybos nesisekė, darėsi pikta, norėjosi paspausti, ėmiau bėgti pusiau aklai (praktiškai bėgi azimutu kol maždaug jauti, kad nubėgai pakankamai, tada pagal vietovę susigaudai kur esi ir imi punktą), gaunasi labai greitai, bet nevisada labai tiklsiai ( o naktį raižytoj vietovėj, tankiam miške ir su nestebuklingu prožektorium galima ir prisižaisti)... Kelis punktus paėmiau su vėjeliu- sekėsi, pakilo azartas, sumažėjo atidumas...
Tada ir padariau klaidą, azimutą nusiėmiau proskynoje, bet nedirstelėjau viršun... Žioploka klaida Virš galvos buvo aukštos įtampos laidai, jie sukuria savo magnetinį lauką- kompasas rodo betkur, tik ne šiaurėn...
Kirtau į mišką ir paspaudžiau, kažkurioj vietoj stabtelėjau ir pasitikrinau kur esu, net nedirsteldamas į kompasą, turėjau tokį įprotį, begdamas azimutu, laikyti nykštį ant žemėlapio toje vietoje kur tikiuosi atsidurti. Pasirodė, kad viskas tvarkoj, nes bėgau loma tarp kalvų grandinių (lyg ir stiprus orientyras) ir nubėau toliau. Kai jau nusprendžiau, kad esu vietoj, niekaip nesugebėjau nustatyt savo buvimo taško. Tik tada ir pastebėjau, kad kompasas rodo visai ne ten kur tikėjausi, apie 2,5 kilometro nubėgau nežinoma kryptimi... Lyg ir nieko tokio, jeigu ne varžybos, ėmiau panikuoti (apie 10-15min paklaida, tai čia ne juokas). Šimtas metrų į vieną pusę, šimtas į kitą, bėgioju ir bandau susirast kokį labai ryškų orientyrą, kad susigaudyčiau kur esu- nesiseka. Pykstu, blaškausi, o naudos jokios. Praeina dar 20 min, pradedu galvot, kad varžybos baigtos (net turint galvoj 5 dienų įskaitą į dvidešimtuką nepapulsiu, tai ir dikvalifikacija nebegąsdina). Bandau atsiminti iš kurios pusės atbėgau, nesusigaudau (besiblaškydamas ir beieškodamas orientyrų susipainiojau).
Pagaliau ramiai apgalvoju ir įvertinu situacija, vertindamas apžiūriu aplinką, ir žemėlapį, padarau išvadą, kad aš už žemėlapio ribų- reikia grįžti į žemėlapį. Reikalas ne pats lengviausias, nes punktas turėjo būti žemėlapio kampe, taigi galiu būti tiek į šiaurę nuo žemėlapio ribų tiek į vakarus, judėdamas viena iš šių krypčių galiu taip ir negrįžti į žemėlapį, o judėti lygiagrečiai jam... Renkuosi pietryčius, su viltim, kad anksčiau ar vėliau į žemėlapį grįšiu (nors galiu ir nepataikyt, tenka vingiuot aplink kalvas, vien pagal kompasą suku orientuotis, azimutą matai, o išlaikyt jį sunku, lipdamas per kalvas ir griovas ilgai nempsi, o ir susižeisti labai lengva, todėl teka vinguriuot). Ramiai einu gal valandą, įveiktą atstumą suku vertinti, nes daug vinguriuoju, po truputį bet užtikrintai silpsta baterijos. Nepaskaičiuotos jos tokiam laikotarpiui. Be prožektoriaus net eiti nebūtų šansų jokių , labai tamsu, per apaugusias kalvas net dangus sukiai matosi, šviesos praktiškai jokios.
Pradedu galvot, kaip bus gėda, kai uždarinėdami trasą organizatoriai mane parves, jie paprastai po kontrolinio laiko (3-4 valandos) surenka punktus ir pašūkauja, taip surinkdami pasiklydusius nevykėlius...
Tada suprantu, kad jiems nėra jokio reikalo už žemėlapio ribų lakstyti ir labai gali būti, kad nieks manęs iki ryto ir neras...
Ar grįžau į žemėlapį aš nežinau, baterijos tiek nusilpo, kad šviesos nebepakanka aplinkai normaliai apžiūrėt, o su tiek šviesos kiek turiu aplink tik šešėlių žaismas. Darosi baisu ir pradedu galvot , kaip čia tą naktį reiks pratempt- šalta (kvaili tie jū kalnai, dieną kalvos viršui karšta- lomos apačioj šalta, naktį išvis sunku suprast). Panikuot jau nebepanikuoju, tiesiog pavargau.
Prasibraunu per kažkokius brūzgynus ir mane užpuola šuo (aš irgi buvau kiek nustebęs), nors šunis myliu, bet vos nepradėjau bėgt, labai jau netikėtai viskas gavosi. Tada šunį kažkas pakviečia ir aplinkui užsižiebia šviesos. Pasirodo, kiaurai apleistą gyvatvorę į kažkieno sodybos sodą įsirioglinau Žmogelis mokėjo rusiškai, baterijų davė, sėkmės palinkėjo (netyčia pataikiau į veinintelį vienkiemį 10 km spinduliu)...
Į žemėlapį buvau grįžęs ir jau vėl išėjęs...
Nors laukuose jau brėško, miške dar buvo labai tamsu. Nakvojau sovykloj palapinėj. Trenerė vos nenualpo iš baimės ir laimės.
Kai grįžau nuo starto buvo praėję 6 valandos...
Vieną merginą iš vokietijos rado, tik kitos dienos vakare, ji šiek tiek pasiklydo, o paskui supanikavus skubėjo ir nikstelėjo koją, paskui baterijos išsikrovė. Organizatorių ji negirdėjo, nors tie visą naktį ir dieną mišką šukavo...

Taip kad, mano galva, svarbu neskubėti ir nusiraminti, visa kita jau kaip nors. Karšta galva galima tik blogiau padaryt...