Prie to pačio dar norėjau paklausti, ar verta būtų įsigyti japonišką damasko plieno šefo peilį, ir ar saugu bus su juo pjauti dešrą?

Ar vis tik geriau naudoti seną, išbandytą vokišką plieną?

Kuo skiriasi europietiški peiliai nuo japoniškų?

Kalbant apie peilių konstrukciją, daugumos japoniškų peilių nuolydis tradiciškai daromas iš vienos pusės –manau ekonominiais sumetimais. Pjauna toks peilis kaip europinis su aukštu nuolydžiu, tačiau pagaminti jį lengviau ir metalo sunaudojama mažiau, kas senovės Japonijoje buvo aktualu dėl metalo trūkumo. Tiesa, neįgudus jaučiasi skirtumas: peilis krypsta į vieną ar kitą pusę priklausomai nuo to, iš kurios pusės padarytas nuolydis, tačiau prie to paprasta prisitaikyti. Tik reikėtų žinoti, kad dešiniarankiams ir kairiarankiams žmonėms nuolydis daromas iš skirtingų pusių.

Kitas esminis skirtumas susijęs su virtuvinių peilių naudojimo tradicijomis. Japonijoje įprasta elgtis su peiliu pagarbiai ir dirbti apdairiai. Be to, racione vyrauja sąlyginai minkštos daržovės ir jūros gerybės, kurias pjaustyti dažniausiai tenka labai plonai. Todėl tradiciniai japoniški peiliai turi būti nepriekaištingai aštrūs. Dėl to, jie dažniausiai gaminami iš anglingo plieno, plonais ašmenimis bei grūdinami, kiek įmanoma kiečiau, kad ašmenys ilgiau išsaugotų pradinį aštrumą. Skirtingiems produktams naudojami skirtingi ir būtent tam pritaikyti peiliai. Apibendrinant, galima būtų sakyti, kad tradiciniai japoniški peiliai skirti preciziškam pjovimui ir reikalauja įgūdžių.

Europinės virtuvinių peilių naudojimo tradicijos orientuotos į pakantumą nerūpestingam vartotojo elgesiui su peiliu bei į galimai lengvesnį aštrumo atstatymą. Todėl, europinio stiliaus peiliai gaminami tvirtesni, iš įvairiais cheminiais elementais legiruoto plieno, kuris dėl tų priedų yra atsparus korozijai ir deformacijoms, tačiau negali būti labai kietai užgrūdintas. Tokio plieno peiliai atšimpa greičiau nei japoniški, bet jų ašmenys neištrupa nuo, pavyzdžiui, mėsoje pasitaikiusių kremzlių ar kaulų skeveldrų. O jeigu ir išsilenkia, vėl gali būti greitai ištiesinti kelis kartus perbraukus ašmenimis per „brukštą“ – metalinį ar keraminį strypą, dažniausiai parduodamą kartu su geresnės kokybės peiliais. Tuo tarpu atšipusius ar ištrupėjusius japoniškus peilius pagaląsti galima tik ant specialių galandinimo akmenų.

Pastaruoju metu vyksta savotiška stilių asimiliacija: Japonijoje vis dažniau gaminami europinio stiliaus virtuviniai peiliai, o Europoje gamintojai į savo peilių rinkinius įtraukia ir japoniško stiliaus peilius, tokius kaip „Santoku“ ar „Gyuto“.

Prie to pačio dar norėjau paklausti, ar verta būtų įsigyti japonišką damasko plieno šefo peilį, ir ar saugu bus su juo pjauti dešrą? Ar vis tik geriau naudoti seną, išbandytą vokišką plieną?