Peiliai traukė nuo mažens. Pradedant žaidimu "žemė", jei tokį prisimenate, baigiant visokiais drožinėjimais ir svaidymais. Vaikas būdamas turėjau keletą lenktinių peiliukų ir varvindavau seilę "Žūklėj medžioklėje" į ką nors rimtesnio.
Vėliau atsirado noras kolekcionuoti, bet greitai supratau, kad visų peilių neįsigysiu, taigi dabar peilį perku nebent man jo reikia arba... neatlaiko širdis ir suprantu, kad reikia jį įsigyti
Kadangi nuo mažens mėgau mėtyti peilius, pradėjau užsiiminėti sportiniu peilių svaidymu (yra tokia unifight rungtis). Visai neblogai sekėsi, LT čempionatuose 2-3 vietos. Kai atsirado šeima, svaidymas liko savaitgaliams ir savo malonumui.
Nuo peilių kolekcionavimo perėjau prie karinių durtuvų kolekcionavimo - čia pasiūla gerokai labiau ribota, bet kai dukros pradėjo lakstyti po namus, nusikabinusios nuo sienos durtuvus, supratau, kad geriau ir šį pomėgį atidėsiu.
Kirbėjo noras pačiam pasigaminti peilį nuo nulio, susidomėjau kalvyste, baigiau pažintinius Vilniaus kalvių rengtus kurselius užupio Vilniaus kalvių galerijoje, įsirengiau uošvijoje savo kalvę (skamba išdidžiai) - dvi kalades po atviru dangumi su priekalu ir spaustuvais bei kilnojamą žaizdrą, pradėjau kalti visokius smulkius namų apyvokos daiktus. Galiausiai tie smulkūs kalami dalykai taip susmulkėjo, kad supratau, jog man labiau prie širdies juvelyrika. Šiuo smagiu užsiėmimu užsiimu jau apie 5 metus.
Darbuose ieškau netradicinių sprendimų, mažiau dirbu su auksu, daugiau su mokume gane, titanu, sidabru. Juvelyrika užsikrėtė ir žmona, dirbame kartu ir niekas nepyksta, kad namie vaikai bėgioja su replėm, žaidžia žiedų didinimo staklėm, sukioja valcus ir daužo plaktukais per priekalą
Bet minties nukalti savo pirmąjį peilį neatsisakau