Ačiū, Vladai, už paaiškinimą. Galėsiu jį cituoti jei kils kažkam klausimų. Nes man ąsmeniškai, pramoginių medžiotojų nuomonė, tūkstantmečių protėvių tradicijų fone nieko nereiškia. Pastebėjau, kad seni medžiotojai, sulaukė kokių 65 ir daugiau metų, šitą formą vertina gerai, vadinasi čia paskutinių dešimtmečių mados.

Dar keli

Sveiki Visi

Pribrendo reikalas užvesti diskusiją apie tradicinių peilių formas ir jų funkcionalumą.

Diskusiją norėčiau pradėti Adomo Mickevičiaus eilėmis:

Tik tas supras lietuvio būdą valgį dainą,

Kas kaime gyvena ir medžioti eina!

Taip jau lėmė gamtinė situacija, kad nuo pat pirmūjų protėvių pasirodymo prieš 13 tūkstančių metų, kurie sekė paskui šiaurės elnių bandas. Iki pat Adomo Mickevičiaus elių ir toliau iki CK pirmininkų bei Lietuvos prezidentų, lietuviai buvo aistringi medžiotojai.

Apie tai byloja ir archeologiniai radiniai ir vėlyvesnės visokių perėjūnų kronikos ir memuarai. Baltų gentys vykdė galingą kailinių gyvūnų eksportą-o tai jau profesionali medžioklė. Gėrė iš tauro ragų, kurių neužvertęs tauro negausi.

Skaitant Lietuvos kilmingūjų gyvenimų paminėjimus, tai išvis susidaro toks įspudis, kad jei nereiktų kariauti ir plėst žemių, tai jie visą laiką medžiotų.

Yra išlikę keli laiškai Vytautui nuo teutonų magistro, kuris karo metu prašo leisti pamedžioti netoli kažkurios Panemunės pilies, tiesiog, kad pilies žvalgai nepagalvotų, kad prasidėjo antpuolis. Vytautas garantuoja, kad jokių nemalonomų nebus.

Ruošiantis užjūrio svečių ir diplomatų priemimas, būdavo duodamos užduotys euguliams sumedžioti tiek ir tiek stumbrų, briedžių, elnių, šernų puots stalui.

1429 metų sausį Vytauto pilyje Lucke sušauktame suvažiavime Vidurio Europos politinėms problemoms spresti, svečiai kasdien išgerdavo septynis šimtus statinių midaus, neskaitant muskatelio, vinų, malzavijos ir kitų gėrimų. Suvalgydavo septynis šimtus telyčių, septynis šimtus avinų ir paršų, po šešiadešimt stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant kitos žverienos.

Žodžiu medžioklė buvo aukšto lygio ir peiliai kaito iki raudonumo lupdami ir mėsinėdami.

Šiemet, pristatinėdamas lietuviškos peiliadirbystės tradicijas įvairiose renginiuose po visą Lietuvą iš medžiotojų pusės dažniausiai susilaukdavau komentarų, kad geležtės forma nepatogi darinėti žvėrį.

Mes savo ruožtu atkūrinėdami senovinės lietuviškos peiliadirbystės tradicijas, daugiausia dėmesio skiriame autentiškai peilio geležtės geometrijai.

Esame surinkę pakankamai medžiagos ir galime teigti, kad mūsų kraštų peilių geležtės geometrija penkiolika šimtmečių išliko beveik nepakitusi.

Geležtės geometrija – tai labai svarbus peilio požymis. Geležtės plotis, ilgis ir forma nusako peilio paskirtį. Reikia iškart paminėti, kad Lietuvoje geležtės forma susiformavusi senajame geležies amžiuje išlieka kaip pagrindinė iki pat XVI a. pabaigos. Tai funkcionalumo nulemta forma. Peilio geležtė nuo koto/įkotės tolygiai siaurėjanti link smaigalio galiuko, nuo nugarėlės plonėja link ašmenų. Abejos ašmenų puses jeigu ne įgaubtos tai bent jau lygios, tik pati ašmenų juosta gali būti nugaląsta kiek statesniu kampu. Įkotė siaurėja link galo, apie 6 cm, tiek pakanka, kad peilis standžiai laikytųsi įklijuotas kote. Geležtės grakščios ir išplonintos, kiek galima ploninti, nepakenkiant peilio patvarumui. Jos ne tik neperkrautos, bet ir labai estetiškos, atskleidžia senovės amatininkų visapusį meistriškumą.

Man būtų įdomu panagrinėti, kaip ir kodėl susiformavo būtent tokia peilio forma, kodėl jinai buvo pati praktiškiausia 1500 metų ir kodėl jinai pasidarė nepraktiška dabar, nors žveris vis dar tas pats.

Pridedu pagrindinių peilių formų pavyzdžius, pavyzdžiai datuojami nuo II-IV iki XV a. pabaigos.

Gal ir klystu, tačiau pasižiūrėjus į radinių piešinius, rekonstrukcijas ir tai, kas muziejuose eksponuojma, peršasi viena išvada- Baltijos jūros pakrantėse peiliai buvo labai panašūs. Lyg ir nieko keisto, gyvenimo sąlygos buvo taipogi panašios, darbai tie patys. Na ir aiškus bendravimas buvo tam laikotarpiui standartinis- vieni pas kitus vyko arba prekiauti , arba kariauti (plėšikauti, vogti ir pn.). Skirtumai atsirado jau labai suprantamu laikotarpiu, o išryškėjo naujaisiais laikais. Būtent tada, kai suomių ir švedų meistrai dirbo ir užsidirbdavo, lietuvis kalvis už peilio pagaminimą galėjo atsidurti kalėjime.

Matosi, kad dauguma peilių daryti pagal Londono ir Olandijos miestų radinius. Padaryta dailiai, tik dirželiai baisiai žali, akį rėžia. Su Vilniaus radiniais panašumų yra, nes pas mus irgi daug vakarietiškų peilių rasta, miestuose jie visi supanašėja, savotiška globalizacija. Gaila, kad dabar mūsų muziejų ekspozicijose guli importiniai ekskliuzyvai, o ne gausiausiai randami vietinės tradicijos peiliai.

Vykinto peilius gyvai varčiau rankose. Tvirti ir funkcionalūs.

Sunku pasakyti, kas iš tikrųjų pateks į ekspoziciją, o kas - ne. Be ekspozicijos dar bus ir įvairios teminės parodos, kurių metu bus parodyti tie archeologiniai daiktai, kurie šiaip nėra labai išvaizdūs ir reprezentatyvūs, bet svarūs bendrame kontekste. Taigi manau, kad tikrai kažkada pamatysite kurioje nors teminėje parodoje didžiąją dalį peilių. Dabar dalis peilių yra eksponuojama Taikomosios dailės muziejuje (arsenale), Valdovų rūmų archeologinių radinių parodoje, bet artimiausiu metu nenusimato, kad ši paroda būtų papildyta naujausiais radiniais. Pirmiausia - nėra parašytos archeologinių tyrimų ataskaitos, o antra - visos pajėgos yra metamos būsimoms Valdovų rūmų ekspozicijoms suformuoti, nes tam reikia milžiniško paruošiamojo darbo. Sudėjimas į ekspozicijas bus pati paprasčiausia ir linksmiausia dalis.
Be Valdovų rūmų, yra nemažai surasta peilių ir iš miestų ar laidojimo paminklų archeologinių kasinėjimų. Jie yra saugomi įvairiuose muziejuose. Kaip atrodė peiliai Lietuvoje XIV-XV a., galima pasižiūrėti www.dvaromeistrai.lt , sklityje Meistrai - Vykintas Motuza, arba apsilankyti dar veikiančioje amatininkų klubo "Dvaro meistrai" parodoje Mykolo g. 12-1, Vilniuje (giliau kiemelyje šalia videotekos "Eliksyras").

net siurpas nuejo perskaicius . bet kaip supratau tamstos minetu peiliu nerasiu ekspozicijoje?

Sveiki,
esu naujai prisijungęs ir apie peilius išmanau nepalyginamai prasčiau nei Jūs. Bendra sieja tai, kad teko savo rankose laikyti daug labai įvairiai išlikusių, skirtingų dydžių, formų, paskirties ir puošnumo peilių, kurių amžius siekia beveik porą tūkstančių metų. Teko archeologų surastus peilius ir restauruoti, ir pačiam surasti archeologinių tyrimų metu.
Dirbu nacionaliniame muziejuje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. Čia yra sukaupta ko gero pati didžiausia, išsamiausia ir geriausiai sutvarkyta (radinių išsaugojimo prasme) peilių kolekcija, kuri atspindi įvairią jų formų ir panaudojimo paskirtį. Tačiau šiuo metu Valdovų rūmų archeologiniai radiniai yra inventorinami, datuojami ir pamažu patenka į Valdovų rūmų fondus. Kaip sakė kolegos, paskutiniųjų archeologinių tyrimų ataskaitos bus parašytos tik po trijų metų (ir tai tikrai dėl objektyvių priežasčių). Maniau, kad tą padarys per šiuos metus, tačiau planai yra būtent tokie. Taigi ateityje tikrai nusimato darbo kažkam, kuris turi suoratimą apie peilius. Galbūt kam nors ir iš Jūsų tarpo, nes kol kas dar niekas nėra tyręs šios archeologinių radinių grupės.

Dziugu kad teko net rankuose palaikyti peilius is paveiksliuko.
Atpazinau kulverstuka : )

Dekui uz vertima, labai idomi ir informatyvi info.
As radau viena nebloga straipsni, Darius Baronas. Lietuvių karybos bruožai XIII a. pradžioje.
Na, ten daugiau karybos ipatumai, tai nezinau ar beverta deti..

Taigi išverčiau Vlado pateiktą tekstą. Galimi tam tikri vietovardžių netikslumai. Prašom skaityti, visai įdomi informacija.

 Keturios peilių grupės Rytų Europoje ankstyvųjų viduramžių epochoje