Su kuo terminas labiau asocijuojasi - tai viena, o jo tikroji reikšmė gali būti kiek kita.
Pakapstykim "giliau".

Dabar yra trys principiniai skirtingos skutimosi įrankių grupės:

1. "Tradicinis" skustuvas, kurį galima apibūdinti kaip "specialus peilis, sudarytas iš geležtės ir rankenos, skirtas skustis". Kaip jau išsiaiškinom, jis gali būti ištisinis arba lenktinis.

2. "Saugus" skustuvas - sudėtingesnis įrankis: iš vieno ar kelių atskirų skutimosi peiliukų (keičiamų arba ne) ir jų laikiklio.

3. "Mechaninis" skustuvas - sudėtingas mechaninis įrenginys, su besisukančiais ar vibruojančiais skutimosi peiliukais. Dabar varomas elektra, bet buvo ir mechaniniai skustuvai varomi prisukama spyruokle.

Visai šiai įvairovei turim lietuvių kalboje vieną bendrinį pavadinimą - skustuvas.
Reikia arba papildomų atskiras grupes apibūdinančių žodžių, arba skirtingų pavadinimų.

Kodėl manau, kad "saugus" skustuvas gali būti vadinamas skustuku: nes tiek pagal paskirtį, tiek pagal konstrukciją tai skutamasis įrankis.
Juo galima ne tik barzdą nusiskusti, bet ir bulvę nuskusti. Tik tai daryti nelabai patogu, nes laikiklyje tarpas siauras ir lupenos strigs. Todėl kažkas, matyt neapsikentęs, patobulino laikiklį: aukščiau pakėlė peiliuką, kad pjautų iki tam tikro gylio, ir atitinkamai paliko vietos lupenoms pralįsti. Taip išrado "saugų" virtuvinį skustuvą.

O jeigu virtuvinį skustuvą įprasta vadinti skustuku, logiška būtų ir tos pačios konstrukcijos skutamąjį įrankį barzdai vadinti taip pat. Lieka tik priprasti vartoti.

Gal dėl to, kad neįprasta.
Tačiau todėl ir pasiūliau padiskutuoti, nes įprastų lietuviškų terminų visiems atvejams neturim.

Nes jie irgi daro tą patį - skuta.

Beje, kalbant apie konstrukciją - šiuolaikinis ištisinis skustuvas:

Parduodamas kaip moteriškas kosmetinis įrankis antakiams skusti.

Teisingai, nes tą pačią konstrukcinę idėją "fiksuotas ašmenų kampas" pritaikė ir bulvėms.

Logiška ir atitinka lietuvių kalbodaros principams.

Buvo, ir titnaginiai ir plieniniai, tik plieninius ištisinius maždaug XIV a. pakeitė patogesni - lenktiniai.

Nenorėčiau sutikti.
Pavojingumas būdingas visiems pirmiesiems skustuvams, ar tai ištisinis (pvz. japoniškas), ar lenktinis (klasikinis). Čia pagrindinis skirtumas - konstrukcija: ištisinė ar lenktinė.
Toliau atsiranda visai kitos konstrukcijos "saugūs" skustuvai, kurie veliau evoliucionuoja į "vienkartinius".

O ašmenys pas visus "nuogi", antraip jie neskustų.

Labai subjektyvu: vyresnio amžiaus žmonės gal ir teisingai traktuos, o jaunesnių seneliai jau nei pirmu, nei antru, o vienkartiniais "džiletais" skutosi.

Sakyčiau, kad reikėtų "remtis" skustuvų ypatybėmis. Pvz.:
- lenktinis skustuvas
- saugus skustuvas
- vienkartinis skustuvas

Tuomet tai bus pėda su iduba (jeigu ji didelė) arba su išpjova (jeigu maža).

Lietuviškai ir peilyje: pėda - neužgaląsta (dažniausiai ir be nuolydžių) geležtės atkarpa tarp atramos ir ašmenų.  

Esi visiškai teisus - ieškom žodžių-terminų, reikalingų nedideliai grupei žmonių, kurie dažnai naudoja šiuos įrankius ir suvokia jų skirtumus. Papildomai prie jau esamų žodžių.
Nes esami bendriniai pavadinimai šių skirtumų pakankamai aiškiai ir tiksliai neatspindi.
Taigi bandom sąmoningai formuoti tikslias sąvokas turinčią lietuvišką peilininkystės terminiją. Kuri specialybiniu požiūriu akivaizdžiai yra nepakankama, apie ką jau rašiau šios temos įžangoje.
O dauguma eilinių piliečių nei žino, kad tokie galandimo įrankiai yra, nei jiems tų pavadinimų reikia.
Atkreipk dėmesį į mano minėtą pavyzdį su sniego pavadinimais - tai gerai iliustruoja tiek šios temos, tiek joje vykstančių diskusijų esmę.

Kalbame apie įrankius, kurie kol kas atskiro lietuviško pavadinimo neturi, o pvz. vokiškai vadinami bendriniu streich-riemen, angliškai - strop:
 
  
 
Tai, kas lietuviškai buvo vadinama pustyklė, dažniausiai būdavo medinis ar akmeninis dalgio galąstuvas - budė.
 
 
 
arba pustas - diržas skustuvo pustymui:
 

 
Diržai g.b. odiniai, medžiaginiai arba kombinuoti oda-audinys.
Tarpinis variantas tarp pritvirtintų prie kieto pagrindo ir pakabinamų - įtempti ant rėmo:
 
 
 
Nuo seno šie įrankiai buvo naudojami tik skustuvams aštrinti, o pastaruoju metu plinta jau ir galandant peilius. Pvz. peilių galandimo įrenginių gamintojai jais dabar dažnai papildo galandimo akmenų rinkinius:
 
 
 
Na ir pabaigai, šių įrankių paviršius nebūtinai yra odinis. Tai gali būti ir tankus audinys ar popierius, tiesiog lygus medinis ar bet koks švelniai abrazyvus paviršius, į kurį galima išlyginti (nugludinti ir nusvidinti ) ašmenis. Su papildomai užtepamais abrazyvais ar be jų:
 
 
 
Štai ir diskutuojam, kaip visą šią įvairovę būtų geriau lietuviškai vadinti. Kad būtų aišku kas-yra-kas.